Šunys loja, o karavanas eina. Ko gero, šią liaudies patarlę galėtume pritaikyti neseniai paskelbtai Europos Komisijos (EK) ataskaitai apie Europos Sąjungos (ES) ir kiekvienos jos narės pažangą įgyvendinant Lisabonos strategijoje numatytus tikslus. Minėtas planas buvo priimtas 2000 m. ir numatė, kad iki 2010 m. ES turi tapti konkurencingiausia pasaulio ekonomika, padidinti užimtumą ir smarkiai sumažinti nedarbą.
Atsižvelgiant į pasaulines ekonomines tendencijas ir ES padėtį prieš šešerius metus, Lisabonos strategija atrodė gana ambicingas, tačiau įgyvendinamas dokumentas, jeigu šiam tikslui bus sutelkti visi tuometinės ES pajėgumai. Tačiau 2004 m. padėtis ES gerokai pasikeitė – nemenką dalį pajėgumų, skirtų Lisabonos tikslams įgyvendinti, ES privalėjo panaudoti mažinant ekonominius skirtumus tarp senųjų ir naujųjų organizacijos narių.
Negalima pamiršti ir to, kad EK vadovu tapus portugalui Jose Manueliui Barosso (Chosė Manueliui Barozui), net aukščiausiu politiniu lygiu imta kalbėti, kad ES nepajėgs įgyvendinti Lisabonos tikslų per nustatytą laikotarpį. Politinė ES krizė, kuri prasidėjo žlugus Sutarties dėl Konstitucijos Europai projektui ir sunkiai suderėjus dėl 2007-2013 m. finansinės perspektyvos, diskusijas apie Lisabonos strategijos ateitį nustūmė į antrą planą. Taigi galima spėti, kad ir šiam projektui bus leidžiama tyliai merdėti, visų pirma sprendžiant einamąsias ES problemas, susijusias ne tik su pastarąja, bet ir kitais metais laukiančia plėtra.
Tačiau praėjusiais metais visos ES šalys palyginti lengvai sutarė dėl Lisabonos strategijos atgaivinimo ir netgi parengė nacionalinius planus, apibrėžiančius kiekvienos narės indėlį siekiant bendro tikslo. Tikėtina, kad toks žingsnis buvo dar viena politinė pastanga imtis kokios nors veiklos bent jau tam, kad daugelio problemų sūkuryje ES išsaugotų nors vieną bendrą tikslą. Teigiamo šio žingsnio aspekto neįmanoma paneigti. Siekis įgyvendinti ambicingus tikslus, kurie keliami Lisabonos strategijoje, be abejo, sutelkia tiek senąsias, tiek ir naująsias nares siekti kaip galima didesnio ekonominio našumo ir politinio sutarimo. Tačiau net sutarus dėl bendro tikslo, praėjusių metų pabaigoje netrūko pavyzdžių, kad kai kurioms ES senbuvėms nacionaliniai prioritetai yra svarbesni.
Taip pat būtina atsižvelgti į Lisabonos strategiją ne visos ES, bet Lietuvos masteliu. EK vertino ir mūsų šalies nacionalinį reformų planą, buvo akcentuota palyginti optimistinė Lietuvos padėtis, išskiriant augančią ekonomiką, mažėjantį nedarbą ir didėjantį pagyvenusių žmonių užimtumą. Vis dėlto reikia pabrėžti, kad Komisija nurodė du itin svarbius trūkumus srityse, kurios bene labiausiai siejasi su Lisabonos strategijos prioritetais. Pavyzdžiui, šiuo metu mokslui ir naujųjų technologijų tyrimams Lietuva skiria vos 0,76 proc. šalies išlaidų, o Lisabonos strategija nurodo 3 proc. būtinybę. Ar sulauksime didesnio mokslo finansavimo per artimiausius ketverius metus – tikrai neaišku, nes bent jau kitų metų šalies biudžete tokia pažanga nenumatyta.
Dar svarbesnis yra ES siekis sukurti funkcionalią ir modernią ES narių energetinę sistemą. Tačiau EK komisarė Dalia Grybauskaitė pažymėjo, kad Lietuvos nacionaliniame reformų plane ši sritis netgi nėra nurodyta kaip prioritetas. Todėl turbūt ir nereikia stebėtis, kodėl Lietuva pražiopsojo Vokietijos sandorį su Rusija dėl dujotiekio arba bando atsukti atgal Ignalinos atominės elektrinės uždarymo laiko ratą. Turint omenyje, kokia sudėtinga ir nuo Rusijos itin priklausoma Lietuvos energetikos padėtis, antraeilis požiūris į šią sritį, nepaisant aiškių ES prioritetų, stebina. Kita vertus, juk Lietuvoje daug svarbiau tai, kas netolimoje ateityje skirstys ir dalinsis ES pinigus, o ne tai, kaip pati ES gyvens, pavyzdžiui, 2010 metais.
Iš to išplaukia dar viena svarbi detalė. Ruošiant ir teikiant Lietuvos nacionalinį reformų planą dėl Lisabonos strategijos įgyvendinimo, jis anaiptol nebuvo to meto politinis šalies prioritetas. Veikiau – dar vienas darbas, kurį reikia atlikti vien tam, kad prie šalies pavadinimo būtų padėtas pliuso ženklas. Panašiai kaip ir su Sutarties dėl Konstitucijos Europai ratifikavimu Seime. Tiesa, Lisabonos strategijos atveju labai nesinorėtų daryti tiesioginės paralelės, nes šis projektas, bent jau šiuo metu, yra bene vienintelis racionalus ES tikslas, su kuriuo ypač glaudžiai turėtų tapatintis būtent naujosios ES narės.
Sigita BagdonienėES viešojo administravimo ekspertė
Darius VaranavičiusES politikos ir eurolobizmo ekspertas
