Kaip teigia portale „kommersant.ru“ istorikas Levas Lurje, Petrogradui Pilietinio karo metai buvo ne mažiau baisūs, nei Leningradui – blokada. Badas, šaltis, suirutė. 1922 metų viduryje miestas stebuklingai pradeda sveikti, paskelbta naujoji ekonominė politika (NEP), rašo kommersant.ru.
„Izvestija“ rašė: „Parduotuvės... blizga, žiburiuoja, vilioja prie savo vitrinų ir užsukti vidun pro svetingas duris minias vaikštinėjančių žmonių. Visa tai visokio plauko „nepmanams“ ir kyšininkams. Prekystaliai lūžta nuo miestiečių pamirštų produktų: kumpiai, jerubės, tortai, vynai. Gastronomų vitrinose – prekių gausa ir puikumėlis, nepasiekiamas 97 proc. Petrogrado gyventojų“.
Koks galėjo būti Piterio darbininko, grįžusio iš fronto, kur jis kovojo su pasaulio buržuazija, arba čekisto, neseniai stačiusio kontras prie sienos, požiūris tuomet, trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, į „nepmaną“? Dėl ko kovojome, draugai? Dėl ko kraują liejome?
Nepmanas neturėjo net ankstesnių laikų pirklių stotingumo, orumo ir tradicijų: smulkmė, kandis. Gyvena tarsi paskutinį kartą. O aplink nedarbas, eilės prie darbo biržos. Ir staigus nusikalstamumo pakilimas. 1922 metų pavasarį Petrograde kas mėnesį buvo įvykdoma nuo 40 iki 50 ginkluotų užpuolimų. Pats įžymiausias užpuolikas - Leonidas Pantelkinas pravarde Lionka Pantelejevas.
Dėl ko kovojome?
Leonidas Pantelkinas gimė 1902 metais Tichvine, darbininkų šeimoje. Baigė pradinę mokyklą, kursus, įgijo retą, gerai apmokamą spaustuvininko rinkėjo specialybę. Kitų Piterio proletarų –Nikolajaus Ježovo, Aleksejaus Kosygino, Leonido Nikolajevo, Kirovo žudiko, bendraamžis. Jų gyvenimas susiklostė įvairiai.
1919 metais L. Pantelkinas, dar nebūdamas šaukiamojo amžiaus, pasiprašė savanoriu į frontą. Dalyvavo kovose su Judeničiumi, pateko į nelaisvę, pabėgo, vėl kovojo raudonųjų pusėje. Po to kariuomenės dalį, kurioje tarnavo L.Pantelkinas, perdavė VČK žinion ir permetė į Pskovo sritį, į RSFSR pasienio su Estija ir Latvija zoną.
1921metų vasarą L. Pantelkiną pakėlė į tardytojus. Bet jau spalio mėnesį jis buvo pažemintas pareigose, o 1922 metų sausį atleistas iš VKČ gretų dėl etatų mažinimo. Tokių, paleistų į atsargą iš armijos ir VČK, trečiojo dešimtmečio pradžioje buvo tūkstančiai. Armija buvo demobilizuota, VČK darbuotojų skaičius sumažintas penkis kartus.
Buvę Peterburgo kadriniai darbininkai, įgiję karinės patirties, grįžo į gimtąjį miestą. Stovėti eilėse prie darbo biržos – ne jiems. Staigų nusikalstamumo padidėjimą Petrograde trečiojo dešimtmečio pradžioje iš esmės lėmė demobilizuotieji. Tokiems apibūdinti GPU ir milicija turėjo specialų terminą – „politbanditas“. Trečiojo dešimtmečio pradžioje sovietų valdžia dar bandė taikyti kriminaliniams nusikaltėliams klasinius principus, ir šie galėjo tikėtis malonės. Jeigu vagystė – kai iš aukos, ir dar ne darbo žmogaus, o buržujaus, eksproprijuotas ne paskutinis jo turtas – anoks čia nusikaltimas.
Žano Valžano pavogta bandelė – ar ji verta tų kančių, kurias patyrė „Vargdienių“ herojus? Oliveris Tvistas, Čelkašas – argi jie neigiami herojai? Nuo skurdo pavargusiam miestiečiui, eiliniam milicininkui banditas, vakarykštis darbininkas, frontininkas, kur kas geresnis už savo aukas – „privažiavusių“ iš visokių pakraščių į Piterį prekeivių ir amatininkų ar senojo režimo krautuvininkų, tūnojusių kaime per Pilietinį karą.
Kilniaširdis plėšikas
1922 metų kovo 4 dieną į prekiautojo kailiais Bogačiovo butą Kazanės gatvėje kažkas pasibeldė. Prie durų priėjo tarnaitė: „Kas ten?“. Mandagus vyriškas balsas atsakė: „Ar madam su Sima namuose ir kur Emilija?“ – „Šeimininkės nėra namuose, Emilija guli, ji sega. Ar čia tik ne Vania?“
Balsas iš už durų atsakė: „Taip, tai aš“. Tarnaitė atidarė duris. Į butą įėjo dviese, į damas atstatė revolverius. Moteris surišo ir užrakino viename iš kambarių. Paėmė viską. Ramiai sau paliko apiplėštą butą, išeidami pro paradines duris. Po trijų valandų iš kontoros grįžo kailių prekybininkas Bogačiovas, o dar po pusvalandžio greitosios pagalbos karieta jis buvo išvežtas į ligoninę, kur jam buvo diagnozuota stenokardija.
Kovo18 dieną daktaro Grilicheso bute Vasilijaus saloje pasigirdo skambutis: atnešė svarbų laišką. Durys buvo atšautos, tarnaitė surišta, butas apšvarintas. Į daktaro Levino butą įsilaužėliai atėjo apsivilkę jūrininkų drabužiais ir apsimetę pacientais.
Pas juvelyrą Anikijevą banditai užgriuvo, prisistatę GPU darbuotojais. Jie pateikė kratos orderį, surašė protokolą, kad paimami pinigai ir brangenybės, ir ramiai sau išėjo. Pusę nakties juvelyras Anikijevas negalėjo sudėti bluosto, o anksti ryte patraukė į GPU, kur išaiškėjo, kad jis banalaus apiplėšimo auka.
Netrukus buvo apiplėšta smuklės savininkė Išes, ir vėl apsieita be aukų.
L. Pantelejevas nebuvo godus. Grobį parduodavo, už gautus pinigus lėbaudavo su draugais ir mielai dalindavo pinigus ir daiktus kam papuolė. Tipiškas kilniaširdis plėšikas. Didele labdara čia nekvepėjo, tačiau padėti į bėdą patekusiam vargšui studentui ar badaujančiai merginai iš Ligovo prospekto jis galėjo.
Lionka turėjo neįtikėtiną pasisekimą tarp kambarinių ir auklių, kurios mielai pasakodavo apie savo šeimininkų turtus. Gatvėse pasirodė įsilaužėlio vardu rašyti grafiti: ‚Iki 10 valandos – kailiniai jūsų, po 10 valandos – mūsų. Lionka Pantelejevas“. Kaip buvo dainuojama tuometiniame miesto romanse: „Lionka Pantelejevas, siaubas tas seklių, mūvintis apyrankę, mėlynų akių. Atlapas jo kaklas, koks bebūtų šaltis – mato net ir aklas, Lionka mūs jūreivis“. Jūreivis atlikėjoms – tikras trečiojo dešimtmečio „mačo“.Viskas ėjo kaip iš pypkės, bet vieną sykį sėkmė netikėtai nusigręžė nuo L. Pantelejevo.
Tramvajuje, važiuojančiame Zagorodnyj prospektu, GPU darbuotojas atkreipė dėmėsį į keleivį, panašų pagal apibūdinamus bruožus į plėšiką. Lionka Pantelejevas iššoko iš važiuojančio tramvajaus. Čekistas – paskui jį: : „Laikyk jį, laikyk!” L. Pantelejevas nėrė į siaurą gatvelę. Jam kelią pastojo Valstybinio banko apsaugos viršininkas Borisas Čmutovas. L.Pantelejevas dukart iššovė, B. Čmutovas krito negyvas. Pralietas kraujas atrišo L. Pantelejevui rankas.
„Teismas eina“
„Prie klubo „Splendid Palace“ Karavanų gatvėje L.Pantelejevas ir jo artimiausias pagalbininkas Gavrikovas plėšė sutuoktinius Nikolajevus. Nikolajevas įkišo ranką į palto kišenę. L. Pantelejevui pasirodė, kad jis išsitrauks ginklą. Sutuoktiniai Nikolajevai nušauti vietoje.
1922 metų rugsėjo 4 diena. Iš ryto lijo, sušlapo Lionkos kojos. Su Gavrikovu jie užsuko į „Kožtresto“ parduotuvę, įsikūrusią Nevskio prospekto ir Bolšoj Koniūšenoj gatvės kampe. Lionkai matuojantis batus į parduotuvę įėjo 3-iojo milicijos skyriaus viršininko padėjėjas Bardzajus. Jis įsakė Pantelejevui pateikti dokumentus. Tas išsitraukė revolverį. Milicininkas mirtinai sužeistas, banditai sulaikyti.
L. Pantelejevas iš pradžių buvo pritrenktas, todėl vienintelėje išlikusioje nuotraukoje jis yra apibintuota galva. Pantelejevas ir Gavrikovas buvo pristatyti į tardymo izoliatorių „Kresty“. Po poros dienų buvo areštuoti jų bendrai.
1922 metų lapkričio 10 dieną Petrogrado tribunolo salėje prasidėjo Lionkos Pantelejevo gaujos teismas. Kaip buvo rašoma žurnale „Sūd idiot“ („Teismas eina“), L. Pantelejevas padarė gana „teigiamą įspūdį“. Praeityje „nebuvo pastebėta, kad būtų daręs ką nors blogo, gyveno dorai, ir nebūtumę galėję pasakyti, kad 18 metų vaikinui buvo įskiepytos tokios „galimybės“. Lapkričio 11 dieną turėjo vykti šalių pasisakymai, teisiamiesiems turėjo būti suteiktas paskutinis žodis ir skelbiamas nuosprendis. Tačiau 11 dienos rytą, kada vėl prasidėjo Tribunolo posėdis, pirmininkas perskaitė kalėjimo viršininko telefonogramą: L. Pantelejevas ir dauguma jo sėbrų pabėgo.
Laukite tęsinio
