„Žaliosios politikos“ instituto vadovas Linas Balsys atsdako į apžvalgininko Tomo Čyvo klausimus:
„Žaliosios politikos" instituto, kuriame sąmokslų neieškau, mesijui Linui Balsiui (ryškiausias iš „žaliuojančiųjų“), kuris iki 2011-ųjų birželio sėkmigai dirbo tos pačios Lietuvos Respublikos Prezidentės D. Grybauskaitės spaudos atstovu, turiu keletą klausimų.
Pirmas – kada Tamsta tapote žaliosios politikos atstovu ir nesutaikomu atomo priešu? Prieš tai, kai prezidentė D. Grybauskaitė pasakė: „Pritariu naujos atominės elektrinės statybai Lietuvos Respublikoje.“? Ar po to? Su ja prieš įsidarbindamas nesitarėte? O gal jos nuostatos lėmė, kad pasitraukėte iš patarėjo viešajam transliavimui pareigų? Tauta, įtariu, norėtų žinoti.
Prezidentūroje užėmiau sutrejintas pareigas: vyriausiojo prezidentės patarėjo, spaudos tarnybos vadovo ir atstovo spaudai. Nors Jūsų, Tomai, terminas, „patarėjas viešajam transliavimui“ – tegul ir ironiškas, turi dalelę tiesos. Viešųjų ryšių tema valstybės tarnyboje Vilniaus Universitete pora semestrų skaičiau paskaitas – nagrinėjome su studentais tai, koks mokesčių mokėtojų išlaikomo politiko viešųjų ryšių tikslas: informuoti visumenę, ar formuoti jos nuomonę politikui palankia linkme? Džiaugiuosi, kad kritiškai mąstantys žurnalistai taip pat užčiuopia šią temą.
Žaliosios politikos atstovu galėčiau laikyti save nuo vaikystės ir jaunystės, kai itin domėjausi gamtos ir gyvūnijos temomis. Daugiau nei dešimtmetį prenumeruoju kultinį žurnalą „National Geographic“. Dėl atominės. Buvau paauglys, kai sovietiniai okupantai pradėjo mums statyti Ignalinos AE. Žinojau iš nuogirdų,kad tai daro rekrūtuoti kareiviai iš visos Sovietų Sąjungos, ir buvo baisu. Po Černobylio, kai radiacinės taršos banga ėjo į Europą per Lietuvą, labiausiai pergyvenau dėl savo mažamečių vaikų, kuriems tebuvo vieneri–dveji metukai. Nė kiek nesistebėjau, kad Lietuvos Nepriklausomybės judėjimas prasidėjo būtent nuo Sąjūdžio protestų prieš IAE trečią bloką, visuomet jiems pritariau ir palaikiau. Žinomas žaliųjų aktyvistas Saulius Lapienis galėtų daug daugiau papasakoti apie šimtus tūkstančių Lietuvos žmonių parašų (tuomet parašų rinkimas nebuvo taip subiurokartintas,kaip dabar) ir visus mus apėmusį pakilimą. Net sovietinė valdžia Maskvoje tuomet pabūgo ir pati priėmė sprendimą nestatyti IAE -3.
Dirbdamas TV žurnalistu Briuselyje, specializavausi ekonomikos, energetikos , ekologijos ir saugumo (taip pat energetinio) temose. Išsamiai nušviečiau derybas dėl Ignalinos AE uždarymo, sąžiningai pateikdavau ne tik Lietuvos valdžios, bet ir Europos Komisijos nuomones.
Turbūt akivaizdu, Tomai, kad atominės priešininku buvau daug metų iki to, kol susipažinau su dabartine šalies vadove. Tačiau, kai 2009 m sulaukiau kandidatės D.Grybauskaitės kvietimo įsijungti į jos rinkimų komandą – sutikau, nes atrodė, jog Lietuvoje kažkas pasikeis, jog bus naujų idėjų ir ryškių pokyčių. Man tikrai buvo priimtinos kandidatės D. Grybauskaitės nuostatos ir dėl atominės energetikos bei dėl tikros energetinės nepriklausomybės. Ir pats panašiai galvojau ir tebegalvoju iki šiol. Štai tik viena būsimos prezidentės citata iš susitikimų su rinkėjais (kalba netaisyta ):
“Pirmiausiai, paskutinės kelios vyriausybės neatliko savo namų darbų. Žinodamos, kad reikia siekti energetinės nepriklausomybės, darė viską, kad Ignalinos neuždaryti, ir darė viską, kad priklausyti nuo rytinio kaimyno. Turėjome ir gavome daug pinigų, kad investuoti ne tik į uždarymą, bet investuoti į alternatyvios energetikos kūrimą. Vyriausybės, deja, lobijuojamos monopolistų, praktiškai blokavo vėjo, geoterminės ir atliekų energetikos vystymą. Lietuva šiandieną tiesiogiai pririšta prie naftos ir dujų - tiktai, kai visos mūsų kaimyninės, ypač Skandinavijos valstybės, iš vėjo, vandens, geotermikos pasigamina daug daugiau. Čia yra tikroji nepriklausomybė. Atominė energetika, net jeigu ir pratęstume Ignaliną, reikštų tolesnį priklausymą nuo Rusijos, nuo tų energetinių oligarchų, kurie iki šiol maitino mūsų politikus. “
Visas pasisakymas čia : http://www.youtube.com/watch?v=1pO5BCNKFjI
Deja, vėliau šalies vadovė kardinaliai pakeitė savo nuomonę. Tai tikrai buvo viena, greta kitų, priežasčių , kodėl atsisakiau toliau kalbėti prezidentės vardu.
Antras – kaip pakomentuotumėte teiginį, kad viešąją įstaigą „Žaliosios politikos institutas“, finansiškai bei ideologiškai remia energetikos koncernai. Antai, „Žaliosios politikos instituto“ veiklos ataskaitoje nurodoma, jog praėjusių metų spalio 12 dieną institutas gavo koncerno „Achemos grupė“ 100 tūkst. litų paramą, o praėjusių metų gruodžio 27 dieną gavo 32 tūkst. litų paramą iš UAB „Rūdė“ filialo „Rūdės stiklas“. O gal tai klaida? Niekuo nekaltinu – tik noriu komentaro
Būtų įdomu sužinoti, Tomai, kodėl „Achemos grupę“ vadinate „energetikos koncernu“ , bet tai nėra svarbiausia. Taip, esame gavę, ir viešai deklaravę , „Achemos“ paramą. Tačiau teisingiau būtų sakyti – asmeninę buvusio koncerno prezidento B.Lubio paramą. Būdamas didžiausias akcininkas, jis buvo ir vienvaldis sprendimų priėmėjas, taip pat ir dėl įvairių paramų. Visiems plačiai žinomas B. Lubio, Nepriklausomybės atkūrimo akto signataro, buvusio premjero, platus požiūris – jis buvo meno ir kultūros mecentas, rėmė įvairias visuomenines organizacijas ir politines partijas. Tarp daugiausiai iš jo gavusių – yra ir konservatorių partija. Tiesą sakant, visai nenustebome, kai į mūsų standartinį Žaliosios politikos instituto paramos prašymą , kuriame išdėstome mūsų tikslus skleisti žaliąsias vertybes, sulaukėme palankaus atsakymo iš „Achemos“. Ši verslo grupė, B. Lubio asmenyje, aiškiai pasisakė už vėjo ir kitą atsinaujinančią energetiką, nuosekliai rėmė energetinę nepriklausomybę ne per atominių,o kogeneracinių elektrinių, dujų terminalo statybą. „Achemos“ parama buvo vienkartinė. Po B. Lubio mirties , pasikeitė šio koncerno požiūris, kalbama, kad naujiesiems koncerno vadovams galimai teko patirti stiprų spaudimą iš prezidentūros, jei dar sumanytų paremti mūsų institutą. Bet tai – jau ne mano, o Jūsų tiriamosios žurnalistikos kompetencijos klausimas.
Dėl „Rūdės stiklo“? Kiek žinau iš interneto, tai yra paprasta įmonė, niekaip nesusijusi su energetikų klanais. Galiu tik pasidžiaugti, jog tarp smulkaus ir vidutinio verslo atstovų vis daugėja žmonių, kuriems artimos žaliosios vertybės. Kviečiu ir visus kitus aktyviai paremti mūsų skleidžiamas idėjas!
Trečias – vien 2011 m. „Achema“, jei oficialūs šaltiniai nemeluoja, į atmosferą išmetė 2,4 tūkst. tonų teršalų, antra po „Orlen Lietuva“, tačiau nepagailėjo dosnių paramų šimtatūkstantinė parama Žaliosios politikos institutui ir politinei partijai, kuri pavadinta Žaliųjų sąjūdžiu? Nieko neteigiu, tačiau klausiu – kodėl šie dalykai nėra žaliesiems svarbūs?
Man, asmeniškai, yra labai svarbūs taršos klausimai. Jiems skiriamas ir didžiulis dėmesys tiek pasaulio, tiek ES-gos mastu. Egzistuoja taršos leidimų ir prekybos jais sistema. Lietuva, kiek man žinoma, priskiriama prie mažiausiai teršiančių valstybių, todėl gali sėkmingai ne pirkti,o parduoti taršos leidimus. Taip pat žinau, kad stambios pramonės įmonės, ar tai “Achema” , ar “Mažeikių nafta”, ar tiesiog paprastas konservų fabrikas, privalo laikytis griežtų ES-gos direktyvų dėl taršos normų ir , atitinkamai, skirti deramas investicijas į įvairiausius valymo, filtravimo ir k.t. įrenginius. Jei, Jūsų manymu, kuri nors iš stambiųjų Lietuvos įmonių pažeidžia ES reikalavimus – visomis išgalėmis prisidėsime prie būsimo Jūsų žurnalistinio tyrimo.
Ketvirtas – kur principinga žaliųjų institutų, partijų, sąjūdžių ir kitaip apsiforminusių entuziastų pozicija, kai kalbame apie palei sostinės Lazdynus, Karoliniškes ir kitus miegamuosius mikrorajonus, šalia kurių norima deiginti net nerūšiuotas atliekas? Kai smarvę skleidė medicininės atliekos irgi nepastebėjome žaliųjų, kurie turi nuolat budėti žalumos bei sveikatos sargyboje, entuziazmo.
Žalieji,tarp kurių yra jau du dešimtmečius skaičiuojančių nevyriasuybinių organizacijų , nuolat ir aktyviai kalba apie Jūsų minimas problemas. Štai ką Jums rašo komentaruose vienos seniausių gamtosaugos organizacijų “Atgajos” atstovas Linas Vainius:
« Linas Vainius2012-10-24 13:45:46p. T. Čyvai. Gal reikėjo nueiti pas p. Balsį ir paimti interviu, tai galėjote iškart parengti straipsnį su atsakymais. Dabar gi išspausdinote savo nepadaryto darbo liudijimą. Lygiai taip pat galite susirasti Lazdynų bendruomenės, Lietuvos žaliųjų judėjimo "Žemynos" klubo atstovus, daugybę kitų žmonių, kurie nuosekliai priešinosi nepagrįstam atliekų deginimo projektui Vilniuje, kurį stūmė "Rubikonas". Jei neturėjote laiko, kaip žurnalistas, ateiti į žaliųjų ir vietos bendruomenių renginius, akcijas, viešus svarstymus, poveikio aplinkai vertinimo klausymus, susitikimus su gyventojais - ar tai reiškia, kad anksčiau nesidomėjote šia tema? Atliekų deginimo projektai - tikrai nebaigtas procesas, tad nevėlu pasidomėti. Linkiu likti "švariu" žurnalistu. »
Manau, neužsigausite, Tomai, dėl aštresnio tono. Mes ,žalieji, visuomet sakome tiesą į akis, nevyniodami į vatą. Aš, kandidatuodamas Karoliniškių apygardoje, į kurią patenka ir dalis Lazdynų, savo rinkėjams aiškiai dėstau savo poziciją dėl atliekų deginimo gamyklos prie pat gyvenamųjų rajonų: jos ten neturi būti. Atliekų deginimas ES-je apskritai greitu laiku turėtų būti uždraustas, tad ir mes Lietuvoje turėtume rimčiau galvoti apie šiukšlių rūšiavimo tolesnį tobulinimą ir perdirbimo pramonės plėtrą.
Penktas – kaip čia išeina, kad žaliosios idėjos ir nelaimių prognozės išlenda į paviršių tik tada, kai Lietuva įgyvendina kokius nors energetinius projektus. Ar teko naujausioje Lietuvos istorijoje matyti „žaliųjų“ protestus prieš Būtingės naftos terminalą, po to, kai jis jau buvo pastatytas? Ar dažnai su žaliaisiais plakatais stovėjote prie teršiančių šiluminių elektrinių ir žadate tokias akcijas ateityje?
Su plakatais žalieji stovėjo ir stovės ten, kur labiausiai reikia, aukodami savo asmeninį laiką ir pinigus. Jei ketinate prisijungti, pvz, prie protestų prieš atomines elektrines kaimyninėse šalyse, daugiau informacijos tikrai galite rasti žaliųjų organizacijų tinklalapiuose. Dėl šiluminių elektrinių – dabar reikėtų ne protestuoti prie jų, o budriai sekti, kaip Lietuvos valdžia, esama ir būsima rengiasi įgyvendinti naują taršos direktyvą, pagal kurią po kelerių metų tokios elektrinės arba turės būti uždarytos, arba aprūpintos filtrais. Aš palaikau kai kurių ekspertų siūlymus šias elektrines pervesti į kūrenimą biokuru – taip sutaupytume daug pinigų ir išvengtume sankcijų už taršą, nes biomasė, pagal tarptautinius susitarimus , yra laikoma atsinaujinančiu, tai yra, CO2 neutraliu kuru.
Už Atominę energetiką pasisako ir Tėvynės Sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai ir Darbo partija. Jūs prieš juos savo politinę kovą jau laimėjote, tad galite atskyti ir papasakoti – prieš ką žalieji dar kovos Lietuvoje? Ar daugiau planų bei objektų nebėra?
Kovoti reikia ne prieš ką, o UŽ ką: už demokratiją Lietuvoje, už tikrą energetinę nepriklausomybę, už energijos efektyvumą ir sąžiningą renovaciją, už pigios šilumos ir elektros gamybą kogeneracinėse elektrinėse, už gerus santykius su kaimynais ir efektyvią užsienio politiką, už atsakingą ekonominę ir ūkinę veiklą, kuri nepaliks naštos ateinančioms kartoms. Man dar svarbiausia – už sąžinės grąžinimą į politiką!
