Naujausias žurnalistų tyrimas atskleidė, kad, ekonomistų skaičiavimais, homofobija Lietuvai gali kainuoti apie 600 litų kiekvienam gyventojui per metus. Pinigų netenkame emigruojant homoseksualiems asmenims, prarandame investicijas ir negauname pajamų ten, kur galėtume. Pavyzdžiui, net mūsų kaimynai latviai ir estai skelbiasi esantys draugiški LGBT (lesbietės, gėjai, biseksualai, translyčiai asmenys) ir taip bando prisivilioti pasiturinčius LGBT turistus, kurie atostogaudami noriai atveria pinigines. O Lietuva dėl to nepajudina nė piršto ir, aišku, negauna nė cento.
„Geriau būkim biedni, bet teisingi“, – šį visiškai kvailą posakį rėks komentatoriai homofobai, kurie yra tokie bėdžiai ne tik finansine, bet ir dvasine prasme, kad nekenčia visų, kurie gyvena geriau ir uždirba daugiau. Beje, apklausos rodo, kad homofobiški dažniau būna žemesnio išsilavinimo ir mažesnes pajamas gaunantys asmenys.
Euro baubas
Lietuvos statistikos departamento duomenimis, iš 100 stebimų populiariausių vienarūšių vartojimo prekių nuo liepos atpigo net 55 – tai lėmė sumažėjusios energijos išteklių kainos. Beje, bendras infliacijos lygis Lietuvoje mažėja nuo 2012 metų rudens, o nuo 2013 iki 2014 metų lapkričio jis siekė 0,2 procento.
Tačiau euro įvedimo priešininkai, kurie viduriavo tiek laiko nekęsdami euro ir plyšaudami, kad jo Lietuvai net nereikia, nes viskas brangs 3,45 karto, gali ramiai prisipirkti tualetinio popieriaus, nes vėliau jo neįpirks, o viduriuoti jie vis dar gali norėti.
Dundukų garbinimas
Televizija, sauganti nepilnamečius nuo žalingos informacijos ir kai kurias programas rodanti po 23 valandos, šiemet tuo pat metu siūlė rodyti ir homoseksualių žmonių socialinį klipą, nes esą jis gali daryti neigiamą įtaką tiems patiems nepilnamečiams. Tačiau TV ekranai nevengia vaikams rodyti oplia silikoninių tuščiagalvių pupyčių, kurių IQ galima nustatyti pagal silikono kiekį.
Arba šokių projektas, kuris yra toks prastas, kad, kaip ir bet kokią kitą intelektualumą žalojančią pornografiją, jį reiktų išvis nustoti rodyti, – sulaukia didelio žiūrovų dėmesio. Televizija iš to uždirba pinigus, todėl ji kaip pasiutusi stengiasi įtikti žiūrovui, o auditorija tokia kvaila, kad jiems onanizmo cirkas TV ekrane tinka ir patinka.
Toliau šį imbecilišką rezonansą galima stebėti internetuose: apie šokius daug kalbama, diskutuojama, ginčijamasi. Tą patį patvirtina ir feisbuke gausybę sekėjų turintys „žymūs“ žmonės, kurie žinomi, nes viešai nuolat ir sistemingai rodo savo užpakalį ir papus. Mano kolegė sako, kad tai „dundukų garbinimas, kurie neturi nei talento, nei gabumų“.
Tačiau tie garbinami ir žinomi dundukai uždirba iš to pinigus, o jų sekėjai dar sykį aiškiai parodo, kas jiems įdomu, patinka ir rūpi, kitaip juk vargu, ar tuos žmones sektų. Todėl ar keista, kad net pačios prasčiausios ir neįsivaizduojamai kvailos laidos sulaukia populiarumo?
Nors lietuvės labai džiaugiasi, kad esą yra gražiausios pasaulyje, tačiau taip nėra. Niekada taip ir nebuvo, ir nereikia kalbėti nesąmonių. Pasakykit man bent vieną pasaulio grožio konkursą, kur laimėjo lietuvė? Aišku, kad nežinot, nes taip nėra nutikę.
Tačiau dažnai tautietei labai svarbu būti „susitvarkiusiai“, – kodėl jos vartoja šį žodį, neturiu jokio supratimo, bet, matyt, vos ne vos baigus mokyklą turtingesnio žodyno pristingama.
Kita vertus, supermamyčių proto galios nėra didelės; jos ypač mėgsta pabrėžti „susitvarkymą“, o jei kas nors nepatinka, stipriausias jų argumentas, tinkantis bet kokioje situacijoje, yra pasakymas „neskanu“ arba „gėda“. Tiesa, dar yra oplia tipo pupytės, kurios puikiai išmano makiažo paslaptis, bet kas yra Lietuvos premjeras, nelabai pasakytų, nes, kaip pačios sako, „o kam man reikia tai žinoti?“.
Matyt, dėl to jos ir nesupranta, kad su ant veido ištatuiruotais antakiais atrodo kaip idiotės. Tą patį patvirtina ir jų feisbuko nuotraukos, kur jos staiposi kuo kvailesne veido išraiška tualete prieš veidrodį.
Dar „susitvarkiusios“ dažnai turi tuos mažus šunyčius, kurie nuolat dreba ir kiauksi. Perka dizainerių gaminių padirbinius, mėgsta paauksuotus daiktus ir skaito prastus moteriškus žurnalus. Neretai jos būna vyrų išlaikytinės, todėl neturėdamos darbo apskritai niekuo neužsiima, išskyrus „grožio puoselėjimą“.
Vienas pažįstamas sako, kad neverta šioms bestuburėms ką nors aiškinti, nes vis tiek nesupras. Tačiau jis klysta. Mano darbas – apie tai kalbėti visuomenei, todėl kitąmet dar ne sykį apie jas rašysiu, nes akivaizdu, kad apie kvailius reikia kalbėti ir iš jų juoktis tol, kol visuomenė pradeda matyti jų bukumą ir nustoja tai toleruoti.
