Naujosios Zelandijos mokslininkai paskelbė, kad indoeuropiečių kalbų šeima (taigi anglų, prancūzų, vokiečių, indų, taip pat ir lietuvių kalbos) susiformavo prieš maždaug 9,5 tūkst. metų Vakarų Azijoje – teritorijose, kurios dabar priklauso Turkijai.
Tyrėjus indoeuropiečių kalbų raidos pėdsakai atvedė į Anatolija vadintą istorinį regioną, kuris dengia didžiąją modernios Turkijos teritorijos dalį.
Anglų – kaip ir lietuvių – kalba priklauso tai pačiai kalbų grupei, kurioje priskaičiuojama daugiau nei 400 kalbų: vokiečių, prancūzų, ispanų, rusų, lenkų, persų, indų, graikų ir kt. Manoma, kad visos indoeuropietiškos kalbos kilo iš bendros prokalbės.
Lingvistai linkę manyti, kad indoeuropiečių kalbos po Euraziją iš Vidurio Rytų pasklido kartu su žemdirbyste. Oklendo universiteto (Naujoji Zelandija) tyrėjo Remco Bouckaerto vadovaujama mokslininkų grupė indoeuropiečių kalbų kilmę nustatė naudodamiesi iš evoliucinės biologijos ekspertų pasiskolintu metodu.
Užuot lyginę „įvairių rūšių DNR“, tyrėjai pasirinko bendrašaknius žodžius, iš kurių galima spręsti apie bendrą tų žodžių kilmę. Vienas tokių žodžių indoeuropiečių kalbose yra „motina“ (vokiškai – „mutter“, angliškai – „mother“, ispaniškai – „madre“, rusiškai – „мать“). Šie žodžiai visose kalbose yra tokie panašūs, kad juos veikiau turėtų sieti glaudus istorinis ryšys nei atsitiktinis panašumas.
Modeliuodami, kaip šimtai žodžių evoliucionavo bėgant laikui, tyrėjai priėjo prie išvados, kad visų indoeuropiečių kalbų gimtinė – dabartinės Turkijos teritorijoje. Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale „Science“.