Kiekvienas iš aštuoniasdešimties skirtingų Lingotto dirbtuvėse surinktų automobilių modelių, įskaitant „Fiat“ pirmąjį 500-tuką, meiliai italų vadintą „Topolino“, „Torpedo“ ar „124 Sport Spyder“, privalėjo apsukti ratą didingai virš Turino nusidriekusioje kilometro ilgio trasoje. Tokiu būdu buvo išbandoma, ar penkis aukštus gamyklos konvejeriu pakilusi mašina surinkta kokybiškai ir galėjo išriedėti į gatvę.
15 metrų pločio trasa sudaryta iš dviejų daugiau nei 400 metrų ilgio tiesių atkarpų, sujungtų parabolės formos posūkiais su nuolydžiu. Sudėtinga nuolydžių konstrukcija iš gelžbetoninių „šonkaulių“ architektams buvo žinoma ir anksčiau, bet drąsiai galima teigti, kad ji niekada nebuvo naudojama lenktynių trasoje ant pastato stogo. Inžinierių skaičiavimais, posūkius „išlaužti“ buvo įmanoma važiuojant 90 km/val. greičiu, tačiau 1985 metais pasirodžiusio straipsnio apie Turino automobilių gamyklą autorius Reyner Banham‘as pats išbandęs trasą prieš jos uždarymą tvirtino kitaip. Jis rašė, kad posūkiuose tuo metu „ net modernus „Fiat“, su išmania pakabos geometrija ir kokybiškomis „Pirelli“ padangomis, patenka į iš sėdynės verčiančią ir padangas žvyginančią bėdą jau važiuodamas 60 km/val. greičiu.“
Testuotojų kokybės kriterijus atitikę automobiliai iš lenktynių trasos tiesiogine ta žodžio prasme galėjo riedėti tiesiai į gatvę. Abiejuose trasos galuose buvo įrengti išvažiavimai ─ spiralės formos nusileidimo rampos, vedančios į žemutinį gamyklos aukštą.
Išskirtinis automobilių bandymų žiedas akimirkai buvo pavirtęs ir filmavimo aikštele. 1969-ųjų britų filme „Itališkas apiplėšimas“ trys vagišių Mini, persekiojami karabinierių, kultinėje pabėgimo scenoje suko ratus būtent Lingotto trasoje.
Nuo pat atidarymo iki 1970-ųjų iš šios gamyklos į bendro naudojimo kelius išvažiavo didžioji dalis visų „Fiat“ kompanijos automobilių. Tais pačiais metais dėl atgyvenusios gamybos technologijos kilo mintis fabriką uždaryti. 1982-aisiais Lingotto trasoje bandomąjį ratą apsuko paskutinė šių dirbtuvių konvejeriais riedėjusi „Lancia Delta“, o gamykla buvo oficialiai uždaryta.
Keletą metų po uždarymo netilo diskusijos dėl buvusio „Fiat“ fabriko ateities, tačiau galiausiai buvo nuspręsta pastatą paversti poilsio ir laisvalaikio erdve. Architekto Renzo Piano dėka 1989-aisiais senoji gamykla atgimė kaip modernus pramogų kompleksas su prekybos bei konferencijų centrais, teatru, koncertų hale ir viešbučiu. Apmaudu, tačiau dabar žymiojoje lenktynių ir testinių važiavimų trasoje vyksta nebent automanų suvažiavimai ─ laikai, kai joje zujo automobiliai, baigėsi (gaila, nėra tokios progos kaip „lenktynių trasos ant stogo diena“). Kita vertus, išskirtinė „Fiat“ gamyklos dalis išliko kaip modernizmo ir inovatyvumo simbolis Italijoje ir dabar yra vienas pagrindinių turistų traukos centrų Turine.
VIDEO
GALERIJA
