Po Šaltojo karo pabaigos Rusija neslėpė ambicijų susigrąžinti didžiosios galios statusą, užsitarnauti baime grįstą kitų valstybių pagarbą globalioje politinėje arenoje bei nuo Vakarų apginti „įtakos zoną“ – posovietinę erdvę. Kelias tokių ambicijų įgyvendinimo link – sudėtingas, mat Rusija – vis dar branduolinį ginklą turinti, tačiau tik maždaug Italijos ekonomikos dydžio valstybė, kurios kariuomenė iki šių dienų tebėra keliais žingsniais už lyderiaujančių šalių nugarų.
Todėl, ypač V. Putino valdymo metu, Kremlius „šoka aukščiau bambos“ imdamasis agresyvių priemonių. Jos savo ruožtu susilaukia tarptautinės bendruomenės pasmerkimo. Suvokdama to kaštus, Rusija pasitaikius pirmai progai nusitaiko į jautresnes Vakarų valstybių nuostatas – tam, kad nuostoliai būtų minimizuoti, o agresyviu veikimu pasiekti rezultatai – pripažinti.
Štai dešimtajame dešimtmetyje Rusija buvo kritikuojama ir sankcionuojama dėl kruvino karo Čečėnijoje. Bet kai 2001 metų rugsėjo 11-ąją teroristai užpuolė Niujorką ir Vašingtoną, pirmasis užsienio lyderis, paskambinęs JAV prezidentui George‘ui W. Bushui, buvo būtent Putinas. Jis ne tik išreiškė užuojautą dėl tūkstančių aukų, bet ir parėmė Busho paskelbtą karą prieš terorizmą. Ne vien retoriškai: netrukus Putinas leido JAV naudotis karinėmis bazėmis Vidurio Azijoje, taip pat atvėrė prieinamumą prie rusų žvalgybinės informacijos Afganistane.
Ištiesdamas pagalbos ranką Kremlius pernakt pakeitė tarptautinių santykių dinamiką. Rusija ir JAV tapo artimais partneriais, siekiančiais bendrų globalaus saugumo užtikrinimo tikslų. Jei Bobby Fisheris ir Borisas Spassky aštuntajame dešimtmetyje įprasmino Šaltojo karo priešpriešą dvikovoje prie šachmatų lentos, tai terorizmas susodino abi jas jau į tą pačią lentos pusę.
Žinoma, JAV karinė kampanija Irake, NATO plėtra į Rytų Europą, priešraketinės gynybos dislokavimo Lenkijoje planai, taip pat Rusijos pradėtas karas Gruzijoje greitai išsklaidė perdėtas santykių gerėjimo iliuzijas. Bet Rusija išnaudojo susidariusią situaciją tam, kad kurtų globalios galios, be kurios JAV nėra pajėgi spręsti kylančių iššūkių, įvaizdį. Viltys, kad Rusijos ir Vakarų santykiai gali būti grindžiami pragmatiškumu, buvo gyvos iki pat agresijos Ukrainoje – tada, vylėsi santykių gerėjimo iliuzijos kritikai, bus užbrauktas naujas riebus brūkšnys.
Tačiau ne iš karto: nepaisant Krymo aneksijos, nepaisant rusų karių kontingento Rytų Ukrainoje, nepaisant esminių tarptautinės teisės principų sulaužymų, Vakarai išliko atsargūs. Mintis, kad erzinti Rusijos negalima, nes ši gali ryžtis eiti dar toliau, tarsi nematoma siena varžė JAV ir Europos politikus. Todėl pirmosios atsakomosios priemonės buvo simbolinės: nutrauktas Rusijos ir NATO bendradarbiavimas; suspenduotas Rusijos dalyvavimas G8 formate; įšaldytos sąskaitos bei uždraustos kelionės į Europą pavieniams elito atstovams. Kremlius triumfavo ir tyčiojosi: sienos perbraižytos, atviras jėgos panaudojimas panardino Ukrainą į chaosą, o Vakarai tik stoviniavo.
Tačiau 2014 metų liepą įvyko lūžis. MH17 – įvairių Vakarų šalių piliečius gabenęs keleivinis lėktuvas, anot pirminių tyrimo išvadų, buvo numuštas rusų apginkluotų Rytų Ukrainos „separatistų“. Tų pačių, kurie iškart po įvykio klaidingai apsiskelbė numušę ukrainiečių lėktuvą. Tokio „neapdairumo“ pasekmė – pragmatiškoji Vokietija ėmėsi ryžtingos lyderystės bei „suklijavo“ 28 Europos Sąjungos valstybių kompromisą pritaikant sektorines ekonomines sankcijas Rusijai. Jei iki tol atrodė, jog Kremlius netrukus pasieks esminius tikslus Ukrainoje, tai neįprastai vieningos Europos smūgis į paširdžius jautriai Rusijos ekonomikai tapo nemalonia staigmena. Labai greitai Rusijos diplomatinė ir ekonominė izoliacija tapo visiems savaime suprantamu reiškiniu. O kartu – vienu svarbiausių faktorių, privertusių Rusiją atsargiau vertinti tolesnės ekspansijos Ukrainoje galimybes bei vystyti „įšaldyto konflikto“ Donbase strategiją.
Ilgainiui Ukrainoje pradėjo kurtis stabilumo iliuzija – Rusijai sparnai buvo apkarpyti, o sankcijos, kaip saugiklis, buvo tęsiamos. Pasaulio akys ėmė krypti į kitas problemas, o ypač – į išaugusią terorizmo grėsmę.
Kremliui ir vėl atsivėrė galimybių langas. Ir vėl buvo išsitrauktas senas argumentų pluoštas, primenantis, jog Rusija, nepaisant agresyvios užsienio politikos, visgi gali būti naudinga kovojant prieš terorizmą – ne tik padedant karinėmis priemonėmis, bet ir ribojant „juoduosius“ ginklų bei pinigų srautus, dalinantis žvalgybine informacija. Kremliui suintensyvinus karinius veiksmus Sirijoje bei išnaudojant ten turimas bazes, Vakarų akys dar labiau krypo į Putiną. Šis nejučiomis grįžo iš diplomatinės izoliacijos bei tapo tuo, kurio kalba rudenį Jungtinėse Tautose buvo laukiamiausia iš visų.
Tragedija Paryžiuje tapo dar vienu impulsu, tam tikra prasme panašiu į Rugsėjo 11-ąją. Putinas iškart paskelbė, kad tai „išpuolis prieš mūsų visų civilizaciją“, ragino jį atremti visiems kartu bei prakalbo apie santykių su Prancūzija, Didžiąja Britanija ir kitomis valstybėmis atgimimą. Praėjus vos kelioms dienoms Putinas ir JAV prezidentas Barackas Obama familiariai susėdo ant fotelių G20 susitikimo metu bei aptarė Sirijos konflikto strategiją – o juk dar prieš kelis mėnesius, neprasidėjus teroro bangai, buvo svarstoma, ar atsidūrę vienoje patalpoje šie konfliktuojantys lyderiai vienas kitam paspaus ranką. Kremlius demonstravo ir jautrumą: nesibodėjo pasiūlyti padovanoti šuniuką prancūzams kaip paguodą dėl policijos šuns, nušauto per Paryžiaus policijos antiteroristinę operaciją.
Vakaruose imta atvirai svarstyti: galbūt verta švelninti sankcijas Rusijai dėl karo Ukrainoje, net jei padėtis šalyje išlieka nestabili? Galbūt nereikėtų erzinti Kremliaus suteikiant papildomas saugumo garantijas Baltijos šalims, nes tai bus suvokta kaip provokacija? Juk visa tai, nuogąstauta, sumažins Rusijos įtraukimo į kovą prieš terorizmą galimybes. Šiai mąstymo logikai nekliudė ir tai, jog pirminis Kremliaus antskrydžių Sirijoje taikinys yra ne ISIS teroristai, o JAV apginkluoti ir remiami vadinamieji nuosaikūs sukilėliai.
Ir kai ėmė atrodyti, kad Putino strategija sugrįžti tarptautinę areną, priversti Vakarus atleisti varžtus dėl Ukrainos bei sutikti su Rusijai palankia Sirijos ateities vizija, pasiteisins, buvo numuštas rusų naikintuvas. NATO narė Turkija, prieš tai perspėjusi, be skrupulų sunaikino ne pirmą kartą oro erdvę kirtusį SU-24.
NATO reagavo principingai išreikšdama paramą savo narei. Ilgus mėnesius įvairiose pasaulio kampeliuose, tame tarpe ir Baltijos šalyse, vykdytos provokacijos, kuomet rusų naikintuvai kirsdavo oro erdvę, neatsiliepdavo į šaukinius ir galiausiai atsitraukdavo, susilaukė pirmo tiesioginio atkirčio. Kalbos apie „didžiąją koaliciją prieš terorizmą“ staiga subliūško: prisiminta, jog pirmiausiai reikėtų bent jau minimaliai koordinuoti karinius veiksmus, kad būtų išvengta panašių NATO ir Rusijos susidūrimų, o ne svajoti apie nesuderinamų tikslų Sirijoje suderinamumą. Kuomet atrodė, kad Kremliui ir vėl pavyks prasprūsti pro rakto skylutę, perdėtas pasitikėjimas savo jėgomis bei provokacijos atsiėjo brangiai.
Putinas buvo arti, bet lėktuvų prakeiksmo neįveikė.
----------
Linas Kojala yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto tyrėjas
