Atrodo, kad prieš rinkimus Seimo valdantieji „atsibudo“, tačiau vis dar laukia intensyvios ir rimtos diskusijos ne tik dėl plynųjų kirtimų saugomose teritorijose apribojimo, bet ir miškų strategijos, rezervatų plėtros.
Saugomose teritorijose plynės turi išnykti
Mes neturime tiek saugomų teritorijų, kurias galėtume pjauti skersai išilgai, naikinti jose esantį gamtinį paveldą. Lietuvos miškai užima 33 proc. šalies teritorijos, o saugomos teritorijos jos tesudaro apie 18 proc.
Šiandien saugomos teritorijos yra paverstos pasipelnymo šaltiniu. Miškotvarka net ir nacionaliniuose parkuose suprantama kaip derliaus nuėmimas: subrendo, išpjaunam.
Tokiose jautriose teritorijose miško tvarkymas turi tapti orientuotas į visai kitus tikslus – buveinių palaikymą, kur miško kirtimai yra atliekami tik biologinės įvairovės būklei pagerinti.
Dar 2018 metais Seime esu pateikęs Miškų įstatymo pataisas, kuriomis galima būtų apriboti plynuosius kirtimus saugomose teritorijose. Šiomis pataisomis siūlau visuose trečios grupės apsauginiuose ir ketvirtos grupės ūkiniuose miškuose, esančiuose saugomose teritorijose, uždrausti plynuosius pagrindinius ir atvejinius (kai plynai plotas iškertamas per kelis kartus) miško kirtimus. Šiose teritorijose, remdamasis biologų rekomendacijomis, siūlau leisti tik biologinės įvairovės palaikymo miško kirtimus.
Nors Seime po pateikimo įstatymo projektui buvo pritarta, tačiau svarstymo stadijoje jis imtas blokuoti, neva laukiant Aplinkos ministerijos siūlymų. O jie kartu su Prezidentūros siūlymais pasirodė tik šiais metais.
Deja, Aplinkos ministerijos ir Prezidentūros siūlymų niekaip kitaip nei problemos sprendimo imitavimu nepavadinsi. Aplinkos ministerija apsauginiuose miškuose siūlo leisti kirsti iki 3 ha plynes (mano pataisos plynus kirtimus šios kategorijos miškuose išvis draudžia). Tuo tarpu Prezidentūra siūlo plynuosius kirtimus iki 4 ha vietoje dabar leidžiamų 8 ha apriboti tik ūkiniuose miškuose, nors praktikoje ir taip šios kategorijos miškuose plynieji kirtimai vidutiniškai siekia apie 3-4 ha. Ką tokie siūlymai išspręs? Nieko. Gal tik Aplinkos ministerija ir Prezidentūra užsidės varnelę, kad „kažką darė“ dėl plynųjų kirtimų.
Plynųjų kirtimų žala miško ekosistemoms – milžiniška
Šiandien plynieji kirtimai sudaro didžiąją dalį visų miškų kirtimų, kuriems išduodami leidimai. Žmonės piktinasi, rašo skundus, kad „nelegaliai kerta mišką saugomoje teritorijoje“, tačiau realybė tokia, kad viskas vyksta teisėtai. Tai tiesiog leidžia dabar galiojantys teisės aktai.
Štai, VDU profesorius Remigijus Daubaras, su kuriuo teko konsultuotis, jau eilę metų kartu su kitais Lietuvos ir Lenkijos mokslininkais tiria pušynuose vykdomus plynuosius kirtimus ir jų poveikį aplinkai. Fiksuojama, kad plynės miškuose drastiškai pakeičia miškų ekosistemas, sunaikina retas augalų rūšis, nuskurdina dirvožemį, išstumia gyvūniją.
Ypatingai daug žalos plynieji kirtimai padaro saugomoms teritorijoms priskiriamiems miškams, kuriuose gyvena retos, nykstančios, į Raudonąją knygą įrašytos žinduolių, paukščių, vabzdžių ir kitų gyvų organizmų rūšys.
Saugomų teritorijų tarnybą jau kurį laiką neramina vis intensyvėjantys miško kirtimai saugomose teritorijose.
Plynėmis iškirsti miškų plotai nebeleidžia susiformuoti sengirėms. Tam, kad miškas taptų sengire, priklausomai nuo medžių rūšies, gali prireikti 250-500 metų, o nuolat kertant, galima išsaugoti nebent tik pavienius medžius.
Saugomose teritorijose turi nebelikti ūkinių miškų „salų“
Plynės saugomose, vertingose teritorijose – kompleksinė problema. Daugelį saugomų teritorijų sudaro kelių skirtingų kategorijų miškai. Didžiausia problema tampa, kai nacionaliniuose parkuose pradedami vykdyti intensyvūs kirtimai ketvirtos kategorijos (ūkiniuose) miškuose.
Atliekant kirtimus regioninių parkų ir biosferos poligonų ketvirtos grupės (ūkiniuose) miškuose, medienos ištraukimas šiandien leidžiamas visus metus, be jokio „ramybės laiko“, naudojama galinga technika, dirbanti su šviesomis dieną – naktį, kelianti triukšmą bei trikdanti žvėrių, paukščių ramybę ir aplinkiniuose miškuose. Ši technika, išmaurodama giliomis vėžėmis, dažnai nepataisomai sunaikina miško paklotę, kelius. Žala daroma net ir atsodinant mišką. Atsodinimo metu teritorija suariama giliomis vagomis. Taip sunaikinamas dirvožemis, kuris formavosi 10-12 tūkstančių metų.
Saugomose teritorijose nebeturi likti ūkinių miškų plotų, savotiškų „salų“, kuriose vyksta intensyvūs miško kirtimo darbai, trikdantys aplink esančių teritorijų ramybę. Todėl Miškų įstatymo pataisomis siūlau nebeleisti kirsti plynai ūkiniuose miškuose, kurie yra saugomose teritorijose. Valstybės prioritetu turi tapti kompleksinė šių teritorijų apsauga, apsvarstant ir galimybę išpirkti privačius miškus, esančius saugomose teritorijose.
Miškų politika turi būti orientuota į plynųjų kirtimų ribojimą ir miškingumo didinimą
Gegužės mėnesį Europos Komisija pristatė ES biologinės įvairovės strategiją iki 2030-ųjų metų, kuria siekiama sustabdyti biologinės įvairovės nykimą, skatinti jos atkūrimą. Šioje strategijoje yra nurodyta, kad per dešimtmetį privalėsime iki 10 procentų padidinti griežtai saugomų teritorijų skaičių. Šiandien Lietuvoje griežčiausios apsaugos miškų, kuriuose yra įsteigti rezervatai, turime tik apie 1 proc. Ir į tą 1 proc. miškų nuolat kėsinamasi. Visi žinome apie Aplinkos ministerijos inicijuotą Punios šilo rezervato išplėtimo stabdymą, skandalingas pertvarkas Žuvinto biosferos rezervate.
Norisi trumparegiškai į aplinkosaugą žvelgiančių politikų paklausti: ar suprantate, ką patys darote ir ar matote, kur link žiūri visa Europa?
Saugomos teritorijos privalo pagaliau išties tapti saugomomis, kol jose dar yra likę ką saugoti. Negi lauksime, kol Europos Sąjunga vėl pradės grasinti Lietuvai sankcijomis už neveiklumą ir negebėjimą apsaugoti savo miškus?
Gal pagaliau imkimės patys pokyčių, prie kurių anksčiau ar vėliau turėsime grįžti.
Linas Balsys, Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narys. Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autorių nuomone, už išsakytas mintis atsako autorius.
