Eilėje kilusių diskusijų paliesta ne tik gyvūnų laikymo, tačiau ir laidojimo problematika. Nors LR gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymas numato, jog savivaldybių administracijos gali steigti gyvūnų kapines, tačiau, toli gražu, ne visose savivaldybėse tokios kapinės egzistuoja.
Realybė tokia, kad gyvūnų kapinės šiandien veikia vos keliose savivaldybėse. Dauguma savivaldybių bei Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos poskyrių rajonuose iki šiol toleruoja nelegalias gyvūnų kapines ar laidojimo vietas.
Žmonės, norintys palaidoti savo augintinį, dažniausiai renkasi nelegalias gyvūnų kapines arba augintinio palaikus palaidoja atsitiktinėse vietose gamtoje ar savo žemėje. Net ir egzistuojant legalioms kapinėms, taupydami pinigus, žmonės renkasi nelegalias laidojimo vietas. Pavyzdžiui, Vilniaus miesto valdžia, nors ir yra įsteigusi legalias gyvūnų kapines, tačiau iki šiol kovoja su žmonėmis, kurie be jokių leidimų savo augintinius laidoja prie TV bokšto, Karoliniškių kraštovaizdžio draustinyje įrengtose nelegaliose gyvūnų kapinėse.
Nelegalios kapinės dėl netvarkos piktina ne tik savivaldybės ar VMVT specialistus. Jomis piktinasi ir šalia gyvenantys miestiečiai. Pasirodo, jog ne retas atvejis, kada mirusius augintinius iš po žemės atkasa ir ištraukia laukiniai gyvūnai.
Naminių gyvūnų palaidojimo vietos ypač pastebimos lapkričio 1-ąją, Visų Šventųjų dieną. Nors, pastaroji yra bažnytinė šventė, tačiau žmonės nesibodi per ją ne tik savo artimiesiems, bet ir mirusiems augintiniams ant kapų uždegti žvakutę. Žvakių šviesa ir išduoda krūmynuose ar kitose apleistose vietovėse atliktus nelegalius palaidojimus.
Nelegalios gyvūnų kapinės kelia problemų ne tik dėl sanitarijos, tačiau ir dėl aplinkosaugos ar bendros tvarkos: laidojant gyvūną miške, žalojama miško paklotė, įrengiami antkapiai, iš įvairių medžiagų formuojami kapų borteliai, įrengiamos tvorelės, paliekamos plastikinės gėlės ar degamos žvakės.
Bet kokiu atveju, siekiant užtikrinti sanitarinius ir aplinkosauginius reikalavimus, galų gale, užtikrinti elementarią tvarką, kiekviena savivaldybė turėtų įsteigti oficialias augintinių kapines. Minėtasis LR Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymas numato ne tik galimybę steigti tokias kapines, tačiau ir prievolę jas prižiūrėti. O tai reiškia, kad chaosas šioje srityje galėtų būti lengvai ir paprastai išsprendžiamas, tiesiog, įsteigus oficialias kapines.
Kad savivaldybėms nereikėtų ieškoti papildomų lėšų tokių kapinių priežiūrai, turi būti numatyti protingi įkainiai už gyvūnų laidojimo vietą. Jų kainą diferencijavus pagal augintinio dydį
ir kapinėse užimamą vietą, būtų galima tinkamai rūpintis kapinių priežiūra ir tvarka. Tokiu būdu išsprendus problemą, augintinių šeimininkai, laidodami savo augintinius, tikrai rinksis tvarkingą ir švarią, galiausiai, pagarbią vietą amžinajam savo augintinio poilsiui, o ne pakrūmę šalia kolektyvinių sodų ir priemiestinius miškus.
Jei, vis tik, kai kurios savivaldybės, išliktų kurčios augintinių šeimininkų poreikiui, visada galima šią problemą išspręsti pakeičiant LR Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo minėtąją nuostatą ir, vietoj galimybės, numatyti savivaldybėms prievolę įsteigti bent vienas legalias augintinių kapines.
Svetlana Grigorian, LSDP narė. Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autorių nuomone, už išsakytas mintis atsako autorius.
