„Nuo vaikystės buvau labai užimta, lankiau gausybę būrelių ir išmokau labai gerai planuoti laiką. Jeigu turiu laisvą dieną, aš ją praleidžiu visiškai blogai lovoje. Gal kartais savęs ir per daug išdalinu, bet jaučiu kažkokią skolą gyvenimui už tai, kad pagijau.
Man labai patinka dirbti su golbolo vyrais: dabar galiu sakyti, kad esame draugai. Kiekvienas yra labai skirtingas, prie kiekvieno reikia mokėti prieiti. Man ne tik reikia fiziškai juos apžiūrėti, bet kitą kartą ir psichologinį darbą komandoje atlikti. Jie gyvenime irgi turi nuoskaudų – jie yra nuskriausti, gal jie nemato, ir man jie parodė kitokį požiūrį į pasaulį. Tas darbas su žmonėmis yra mano galimybė kažką atiduoti kitiems“, – kalbėjo Dovilė.
Po ligos atrado krosfitą
Krosfitas kaip ir golbolas į Dovilės gyvenimą taip pat atėjo po ligos. Po paskutinės chemoterapijos mergina išvažiavo pas močiutę į kaimą, ten ji pradėjo sportuoti ir internete atrado krosfitą.
„Tuo metu man tikrai buvo labai sunku įveikti 10 metrų, buvo sunku stovėti, valgyti, nes raumenynas buvo sunaikintas, o spaudimas nuolat krisdavo. Būdavo labai sunku, dažnai ir silpna. Pradėjau tiesiog „googlinti“, ką daryti – juk negali sėdėti prie šaukšto, kuris irgi tau sunkus. Tad pradėjau su kineziterapeutų gumomis tampytis ir didinti pasipriešinimą savo kūnui.
Taip pat pradėjau vaikščioti. Mano močiutė buvo po infarkto, aš – po chemoterapijos, abiem reikėjo reabilitacijos, tai abi aplink kaimą ir vaikštinėdavom. Iš pradžių mažą ratelį apsukdavom, paskui didelį ratą, taip ir pradėjom judėti. Tuo metu man buvo 25-eri.
Internete pradėjau domėtis, ar galima po tokių gydymų grįžti į sportą, nes visada visuose forumuose prisiskaitai labai daug visko ir visiškai atsitiktinai man išmetė krosfito atlečių nuotrauką. Kadangi aš nuo 14-os metų kilnojau štangą, nes esu sunkiaatletė, man buvo įdomu, kodėl tos moterys kilnoja štangas, ir tai vadinasi ne svorio kilnojimas, o krosfitas. Ėmiau gilintis daugiau, po mažu grįžau į sporto salę, lankiau ir zumbą, ir aerobiką ir galop susiradau kelis žmonės, kurie Lietuvoje ėmė domėtis krosfitu. Mes visi kartu žiūrėjome video ir mokėmės krosfito – taip ir atėjau į tą sportą“, – entuziastingai pasakojo Dovilė.
Suėmė save į nagą
Pašnekovė sako niekada nebuvo susitaikiusi su tuo variantu, kad ji gali mirti – visąlaik Dovilė tikėjo, kad pasveiks ir viskas bus gerai.
„Praėjau visas tas stadijas – pykčio, neigimo, išgąsčio ir susitaikymo. Šitos stadijos man labai greitai praėjo – psichologė pas mane atėjo pirmą ir paskutinę dieną, man kažkaip jos nereikėjo. Turiu tokią mobilizacijos savybę, kad, jeigu man blogai, aš papanikuoju, bet paskui ieškau sprendimo. Gal aš kaip medicinos studentė žinojau įvairiausių išeičių ir variantų, kad galima taikyti įvairiausius gydymo būdus.
Mano vėžys buvo antros stadijos, o sergant kraujo vėžiu išgyvenamumas apskritai yra geras. Todėl aš pagalvojau taip: „įsivaizduok, kad čia yra gripas, ir nuo jo yra vaistai. Nuo gripo žmonės miršta? Miršta. Nuo vėžio miršta? Miršta, bet yra ir išgyvenančių. Aš už to užsikabinau“, – kalbėjo Dovilė.
Psichologiniai žaidimai
Mergina suprato, kad, jeigu pagyti gali kiti, gali ir ji. Be to, ji žaisdavo su savimi ir psichologiškai. Tarpuplautyje turėjusi didžiulį limfmazgį Dovilė įsivaizduodavo, kad jis sumažėja iki kamuoliuko, o ji tą kamuoliuką įdeda į dėžutę ir išmeta jį.
„Aš pati sugalvojau taip daryti ir kas vakarą save nuramindavau, nes baisiausia paros dalis yra naktis. Naktį labiausiai skauda, labiausiai liūdna, labiausiai pykina. Kai leisdavo vaistus, kurie skatindavo kaulų čiulpų ląstelių regeneraciją, tai kartais duodavo didelius kaulų skausmus.
Kai chemoterapija pradeda veikti, ji žudo visas greičiausiai besidauginančias odos ląsteles – tai ne tik vėžys, bet ir oda, gleiviniai paviršiai, plaukai. Gleivinė man be proto opėdavo, stemplė – čia susidarydavo žaizdelės. Valgyti iš skausmo nelabai gali, bet reikia“, – pasakoja mergina.
Pranašingas sapnas
Kai po visų chemoterapijų ji iš savo gydytojo išgirdo, kad vėžys nesumažėjo tiek, kiek buvo norėta – sumažėjo maždaug 50 proc. – Dovilė išsigando. Tuomet ji pasinaudojo dar viena gydymo galimybė ir išvyko darytis dar vieno tyrimo (PET) į Estiją.
„Kai man padarė tyrimą, grįžus iš Estijos namo į Lietuvą, aš susapnavau tokį sapną: sapnuoju, kad kažkas man duoda voką ir sako „viskas gerai“. Ryte atsikėliau ir jaučiau tokią vilties euforiją. Po dviejų dienų pas mane atvažiuoja kurjeris ir įteikia tokį pat voką kaip tame sapne. Tada supratau, kad viskas yra gerai. Plėšdama voką, pasakiau mamai: „mama, aš jau žinau atsakymą“. Ir tikrai, ten buvo parašyta, kad ligos židinių organizme nerasta. Kaip kaukia žmonės iš laimės, tai ir aš turėjau tokią fazę – buvo labai gera.
Aišku, paskui bijai tų kraujo tikrinimų kraujo, bijai atkritimo, o kraują tikrindavo iš pradžių kas 3 mėnesius, po to kas pusmetį, po to kas metus. Tai visuomet, kai tikrindavo kraują, man nukrisdavo spaudimas ir sesutės venos nerasdavo. Nors, atrodo, žinau, kad esu kaip arklys, galiu sportuoti ir mano fizinė būsena labai gera, tačiau ligos šešėlis vis tiek yra.
Praėjus dvejiems metams po ligos, švęsdama gyvenimą ir savo pergalę, pašnekovė papuošė savo kūną fenikso tatuiruote – ne piktą, draugišką paukštį. Po ligos praėjus penkeriems metams, Dovilė pasidarė drakono tatuiruotę – stipraus žmogaus simbolį.
Tapo laiminga
Krosfitas, pasakoja Dovilė, jai padeda užmiršti, kad vėžys gali grįžti – sportuodama ji jaučiasi gyva, energinga ir jokios negandos tuomet jai neegzistuoja.
„Aš krosfitą – sudėtingą sportą – sportuoju todėl, kad išmesčiau save iš komforto zonos. Kartais nuvažiuoju į krosfito varžybas. Tuomet po užduoties guliu ant žemės – iš manęs likusi bala – ir galvoju: „Jėzau, kaip buvo sunku.“ Tačiau kita mintis buvo „kaip gera gyventi ir pajausti, kad aš galiu tai padaryti.“ Mane veža jausmas, kad aš gyvenu, kad aš turiu kažką, ką sugebu padaryti. Tada man nelieka ligos baimės ir aš pasimirštu visiškai. Sporto aikštelėje aš pasimirštu, kad liga gali bet kada grįžti“, – kalba Dovilė.
Dovilė sako, kad liga ją pakeitė, ir labai į gera. „Išmokau labiau mylėti save. Sėdėdama prie mirties vartų galvojau, kaip gali būti. Išmokau atsiriboti nuo nereikšmingų dalykų gyvenime, supratau, kad viskas praeina. Tikrai nesužinojau sėkmingos gyvenimo formulėms, nepradėjau vaikščioti į jogos užsiėmimus ar ieškoti nušvitimo. Tiesiog gyvenimas pasakė, kad aš turiu viską – esu apsirengusi, pavalgiusi, sveika, turiu rankas ir kojas, tad ko man dar norėti? Iki tol buvau perfekcionistė, galvojau – arba 10, arba 0. Jeigu gaudavau blogesnį pažymį universitete, išgyvendavau savaitę. Po ligos supratau, kad tai nėra taip svarbu ir kad reikia vertinti tai, kas yra šalia.
Aš į šią ligą dabar žiūriu kaip į labai didelę gyvenimo pamoką, iš kurios pasiėmiau maksimaliai, ką galėjau. Manau, kad perlipus tokį didelį išbandymą, viskas turi būti gerai. Galiu pasakyti, kad dabar esu laiminga. Tuo tarpu prieš ligą buvau kitokia – labai reikli sau, perfekcionistė, labai dažnai pikta, gal buvau pavydi, neteisi žmonėms, per daug iš jų norėjau. Dabar esu didesnė diplomatė – stengiuosi neteisti žmonių pagal jų poelgius, o ieškoti jiems pateisinimo, kodėl jie pasielgė vienaip ar kitaip. Aš vis dar turiu tą savybę, kad vis pagalvoju, kokia aš bloga ar kaip man nesiseka, bet paskui spiriu sau į užpakalį ir pamatau, kad viskas yra gerai“, – pasakojo mergina.
Dovilė sako dabar nesidrovinti kalbėti apie savo patirtį vien dėl to, kad galėtų padrąsinti kitus žmones, kurie taip pat susidūrė su vėžiu. Ir jeigu bent vieną jai pavyksta pakelti ir suteikti vilties, mergina jau yra laiminga.
