Irkluotojo draugė maratonininkė Diana Lobačevskė tą vakarą ruošėsi savo startui. „Todėl norėjau ją palaikyti psichologiškai, pabūti kartu ir nuraminti. Ji pergyveno ir nervinosi“, - pasakojo M. Griškonis.
- Trumpam pamirškime tavo medalį, kaip vertini olimpines žaidynes?
- Pagal tvarką, žmonių atsidavimą darbui, savanorius, informacijos kiekį Kinija prieš aštuonis metus buvo labiausiai pasiruošusi. Jie labai stengėsi. O čia viskas yra labai sudėtingai. Manau, nepamiršiu akimirkų, kai važiavau iš Dianos maratono... Buvau dešimtame, dvidešimtame ir trisdešimtame kilometre... Iš vieno „maitinimo“ punkto į kitą mus turėjo nuvežti autobusas. Trisdešimto kilometro punkte mes laukėme autobuso dvi valandas: stovėjome saulėje ir kantriai laukėme, mus visi pamiršo. O vėliau ilgai keliavau namo nuo maratono finišo... Žinau, kad pravažiavome maždaug 60 kilometrų, nors tiesiai būtų važiuoti ne daugiau negu dvidešimt. Mane keturias valandas vežiojo autobusu, aš nežinojau, kur mane veža, kaip mane veža, privažiuodavome prie kažkokių stadionų, ten stovėdavome, klausdavau, kur mus veža. Niekas negalėdavo atsakyti į šį klausimą. Tiesiog vis girdėdavau „Five minutes, five minutes“. Čia beveik niekas angliškai nekalba. Aš esu pakraupęs. Pas mus irklavime tokių „bajerių“ nebuvo, o čia – prestižinė rungtis maratonas. Ir toks bardakas? Man buvo baisu, o treneriai, kurių auklėtiniai kovojo dėl rezultato, buvo pakraupę, nes niekas laiku nesugebėjo atvežti jų ir aptarnaujančio personalo į maitinimo punktus. Moterys bėgo, tačiau neturėjo, ko atsigerti, nes jų trenerius nuvežė visai į kitą vietą. Vėliau niekas nieko – nei atsiprašė, nei paklausė, ar viskas tvarkoje. Didelis „bardakas“. Po to, ką pamačiau, buvau šoke.
- Neišvengsi ir kitos temos: dar prieš startą su Sauliumi pasirinkote strategiją nebendrauti su žurnalistais. Kodėl?
- Su žurnalistais bendrauti nėra taip blogai, tačiau čia yra visa grandinė: jie rašys, kažkas skaitys, o treti komentuos. Perskaitę giminaičiai ir draugai pradės rašyti žinutes. Prieš varžybas yra geriau atsiriboti ir negalvoti: patinka kam nors ar ne, tikisi iš tavęs ar nesitiki. Gal negražiai nuskambės, bet yra toks posakis „Tylesnis toliau važiuoja“. Pasirinkome tokią taktiką ir pasistengėme niekam nieko nežadėti... Nors realiai mes žinojome, kad esame labai greiti ir stiprūs. Treniruotėse pagerinome visus įmanomus dvivietės valties rekordus. Žinojome Sauliaus ir Rolando Masčinsko pajėgumą, tačiau su Sauliumi per dvi savaites pagerinome visus kiekvienos atkarpos rekordus. Žinojome, kad esame labai greiti, bet nežinojome, kokios mūsų laukia oro sąlygos Brazilijoje. Juk kvalifikacijos plaukime buvo didelės bangos, valtį pylė vanduo. Kitą dieną teko plaukti pavėjui, finale – prieš vėją. Nežinojome, kiek esame pajėgūs kovoti ne tik su savimi, bet ir su oro sąlygomis. Plaukėme tris kartus, kiekvienas tų plaukimų – skirtingomis oro sąlygomis. Ir mes suirklavome labai gerai. Manau, jei būtume turėję dar daugiau laiko technikos šlifavimui, būtume užsikabinę aukščiausios prabos medalį. Mums pritrūko sekundės. Kroatų komandos, kuri laimėjo, jau nežinau, kiek metų niekas negali paspausti. O mes iki finišo likus vos 300 metrų dar buvome pirmi. Mes prieš juos pirmavome. Tai rodo, kad turime didelį greitį, bet mums trūko jėgų finiše. Kažkur neatitiko mūsų jėgos, nebuvo sinchroniškumo...
- Jauti apmaudą dėl sidabro?
- Ne, tikrai ne... Mes padarėme viską, ką galėjome. Jeigu ant krūtinės būtų bronza, o gal būtume likę ketvirti, viskas būtų gerai, nes žinau, kad atidavėme visas savo jėgas. Gerai išsikrovėme. Man vienvietėje taip išsikrauti nepavyksta.
- Kiek laiko svajojai apie šį medalį?
- Nuo tos akimirkos, kai mano gyvenime atsirado sportas. Ilgai ėjau šio medalio link. Kitiems sportininkams pavyksta viskas greičiau. O aš to siekiau nuosekliai – viskas vyko žingsnis po žingsnio. Praeitais metais pirmą kartą pasaulio čempionate užlipau ant pjedestalo. Žinoma, turėjau jaunimo čempiono titulą, buvau Europos čempionas. Pasaulio čempionatuose būdavau tai ketvirtas, tai šeštas. Būdavau netoli medalio, man pritrūkdavo visai nedaug.
- Neatrodo keista, kad tiek metų arei vienvietėje, o tereikėjo persėsti į dvivietę ir iškovojai olimpinį medalį?
- Tai yra likimas. Irklavimo pasaulis yra labai nustebęs. Tokių dalykų mūsų sporte nebūna. Niekas iš varžovų nežinojo: jie mus pirmą kartą pamatė Rio kanale apšilinėjančius prieš treniruotes. Lietuviai žinojo likus kelioms savaitėms iki olimpinių žaidynių, tačiau užsienyje ši žinia nebuvo pasklidusi. Visiems buvo didelis šokas.
- Buvote nepažįstama pora.
- Visi bijojo mūsų. Žiauriai. Bendravau su kitų šalių treneriais, sportininkais po starto – pasirodo, visi bijojo. Jų baimės lūkesčiai pasitvirtino jau per pirmą mūsų plaukimą. Nuo pirmo starto rodėme geriausią laiką... Netgi tie patys kroatai mūsų bijojo. Jie pagaliau jautė džiaugsmą laimėję, nes niekas jų nespaudė varžybose ganėtinai ilgokai.
- Dabar jau gali išduoti paslaptį, kaip su Sauliumi bandėte tapti komanda?
- Saulių pažįstu labai seniai. Be to, kitos komandos Lietuvoje yra kur kas jaunesnės. Mes su Sauliumi esame vyriausi, vienas kitą pažįstame kaip nuluptą: ir gyvenime, ir sporte. Mums nebuvo sunku tapti komanda. Tai mums nebuvo stebuklas. Kiekvienais metais vis varžybose pabandydavome pairkluoti ir tai darydavome labai greitai. Tačiau aš irkluodavau vienvietę, Saulius – dvivietę su Rolandu. Šiais metais galėjome pretenduoti į tris medalius. Dabar turime du komplektus dvivietėje, teoriškai, galėjau pretenduoti į vienvietės medalį... Bet čia yra tik teorija: gal aš nebūčiau laimėjęs, gal ir Rolandas su Sauliumi nebūtų laimėję.
- Ar pagal dabar žinomus rezultatus, manai, būtum galėjęs varžytis vienvietėje dėl medalio?
- Nežinau, nes vienviečių varžybos susiklostė ne pagal planą. Tris prizininkus iškart atspėjau. Tik ne ta eilės tvarka. Rezultatas mane nustebino. Žinau, kad būtų reikėję stipriai pakovoti dėl medalio. Tačiau vėl viskas būtų priklausę nuo oro. Yra pasaulio čempionų, kurie iš vis nepairkluoja ant bangų...
- Prisipažink, ar išbėgo bent vieną ašarą iš geležinio Mindaugo akies žiūrint į medalį?
- Neverkiau, tačiau viduje buvau suspaustas. Verkti nesu pripratęs. Kartais net nesuprantu sportininkų, kurie apsiverkia. Žinoma, susigraudinau, bet neverkiau, nors džiaugsmas buvo didžiulis. Kiek graudu buvo, nes tiek sportuota, tiek laukta, tiek norėta... Jaučiu pasitenkinimą.
Iškovojęs medalį pagalvojau, kiek laiko sportavau tam, kad būčiau čia. Irkluoti pradėjau, kai man buvo trylika – septyniolika metų sportavau tam, kad užlipčiau ant pjedestalo olimpinėse žaidynėse. Mes nesame kažkokie įspūdingi talentai, bet mes čia esame dėl savo juodo darbo. Turime labai gerą konsultantą italą Giovanni Postiglione, kuris per kelis metus mus psichologiškai labai gerai paruošė.
- Kas pasikeitė psichologijoje?
- Mes einame laimėti. Apie nieką kitą negalvojame. Aš atvažiavau į olimpines žaidynes laimėti. Neatvažiavau tiesiog sudalyvauti. Kai žurnalistai manęs klausia prieš varžybas, ko tikiuosi, visada atsakau, kad noriu patekti į finalą. Nenoriu girtis ir pasakoti, kaip viskas bus. O gal kas nors nutiks ir negalėsiu laimėti. Į startą kiekvieną kartą žengiu žinodamas, kad einu laimėti. Kitų minčių pas mane nėra. Manau, kad psichologija sporte yra pats svarbiausias faktorius, kuris lemia galutinį rezultatą. Tau gali skaudėti, gali atvažiuoti į varžybas geriau ar prasčiau pasiruošęs... Tarkime, aš į olimpines žaidynes atvažiavęs peršalau: plaučiuose kaupėsi karkalai, bėgo nosis, skaudėjo gerklę. Gerai, kad nebuvo temperatūros. Buvau peršalęs, po pirmo starto springau karkalais. Tačiau tai nieko nepakeitė, nes buvo didelis noras laimėti. Ar man skauda riešą, ar koją – visiems kažką skauda – negalvoji apie tai.
- Per tuos septyniolika metų bent kartą paklausei savęs, kodėl taip save kankini?
- Aš nežinočiau, kaip man reikėtų gyventi be sporto. Aš nemoku kitaip. Žinau, kad sportuoju ne dėl pinigų. Kodėl aš sportuoju? Nes man patinka. Bet mūsų sportas yra sunkus, šlykštus. Ariame. Dabar yra šilta, tačiau ar įsivaizduoji, kaip viskas atrodo, kai būna vos keli laipsniai šilumos? Pareini iš lauko į salę – rankos dega, sąnarius skauda, ištinsti visas... O ar kas nors pagalvoja apie mūsų nugaras? Juk mes visi esame invalidai. Kol sportuojame esame stiprūs. Ar žinai, kas su mumis bus senatvėje? Jau dabar neretai jauni sportininkai skundžiasi širdies permušimais, stuburo išvaržomis. Jauna chebra, o kiek įvairiausių bėdų... Nesąmonė.
- Prisimeni pirmą savo treniruotę?
- Taip. Man lengva, nes mano tėvai abu buvo irkluotojai. Tai buvo likimo nuspręsta. Tiesą pasakius, mūsų su Sauliumi tėvai kartu irklavo. Dabar nuolat sakau, kad sėsti į valtį kartu su Sauliumi buvo likimo pirštas. Italas jau prieš keturis metus apie tai prašneko, kai užsigeidė mus karts nuo karto susodinti varžybose. Jis mus ruošė tarsi kareivius – bet kam.
- Nebuvo minties, kad sėsti į dvivietę su Sauliumi reikėjo anksčiau?
- Jis visada irklavo su Rolandu, aš irklavau vienas. Praeitais metais pasaulio čempionate jie buvo antri, aš trečias, panos – penktos, keturvietė – šešta. Visos valtys buvo finale. Tapome geriausia pasaulyje porinio irklo komanda pasaulyje. Mes esame kieti. Italas, manau, olimpinėse žaidynėse tikėjosi trijų medalių... Tačiau dabar negalime pasakyti, gal nei vienvietėje, nei dvivietėje medalių nebūtume iškovoję. Čia prognozuoti sunku.
- Kaip vertini Armandą Kelmelį, kuris užėmė tavo vietą vienvietėje?
- Jis čia neparodė, ką gali. Jis tikrai yra stipresnis. Jis yra jaunas, gal krūvis jam buvo per didelis. Prieš mėnesį Lietuvoje jis irklavo geriau. Pats su juo varžiausi vienvietėje, jis atplaukė antras po manęs. Tarkime, mes su Sauliumi čia irklavome taip pat greitai, kaip ir namuose – viskas pagal planą. O Armandas čia taip greitai neirklavo. Nežinau, kodėl. Gal pervargo, gal psichologija. Jam dar tik aštuoniolika. Mano manymu, gerai, kad jis sudalyvavo olimpinėse žaidynėse. Tai yra didelė patirtis. Jis yra labai perspektyvus irkluotojas.
- Pekine pačiam buvo vos 22-eji.
- Tai man irgi buvo netikėta, nes aš patekau į olimpinę rinktinę tais pačiais metais. Įšokau į olimpinio traukinio paskutinį vagoną. Dar 2007-iais bandžiau patekti į olimpines žaidynes irkluodamas dvivietę su Kęstučiu Kebliu, dabartiniu Donatos Vištartaitės ir Mildos Valčiukaitės treneriu. Bandėme patekti į Pekino olimpines žaidynes, tačiau mums nepavyko. Kitais metais buvo likę du kelialapiai vienvietėje. Nuvažiavau į varžybas ir patekau į olimpines žaidynes.
- Prieš tai užsiminei apie senatvę. Įsivaizduoju, kad senatvėje sportininkas – visada pasitempęs, judrus. Ar taip ir yra?
- Manau, kad aš neirkluosiu, kai baigsiu karjerą. Kam man reikia tos kankynės ant vandens? Aš nesuprantu veteranų, kurie važiuoja į varžybas... Reikėjo sportuoti, kol jauni buvo. Aš važinėsiu dviračiu, eisiu pabėgioti, keliausi į salę „kačialintis“. Darysiu tai dėl malonumo. O irkluoti, trinti rankas, kad iš „mozolių“ kraujai bėgtų? Ačiū. Nesi matęs mūsų plaštakų? Dabar viskas gerai, baisiausia būna, kai po žiemos grįžtame – ant plaštakos nelieka vietos, kurioje nebūtų „mozolio“. Ir jie būna kruvini, nes nespėja gyti plyšusi oda. Apsivyniojame pleistrais ir bintais naktimis. Kai miegi rankos tvinksi. Pirmos trys savaitės yra kančia, vėliau oda pasidaro storesnė ir nebeplyšta.
- Tai dar kartą man pasakyk, iš kur tasai noras save kankinti?
- Nežinau. Juk ne aš vienas tai darau ir ne vien tik irkluotojai stengiasi ir kenčia. Visi sportininkai yra tokie patys.
- Po sidabrinio finišo labai atsargiai kalbėtoje apie ateities planus?
- Dar anksti apie tai kalbėti. Tačiau vis sukasi mano galvoje mintis apie keturvietę. Manau, galėtume kovoti dėl medalių. Olimpinėse žaidynėse estai iškovojo bronzą. Prieš mėnesį varžybose mes juos aplenkėme keturiomis sekundėmis. Valtyje sėdėjome: Saulius Ritteris, Rolandas Masčinskas, Dovydas Nemeravičius ir aš. Tada olimpinius prizininkus „padarėme“ kaip vaikus. Jie nieko negalėjo padaryti.
