O mes jais dalinamės su jumis.
Apsilankymas ligoninėje
„Sveiki visi, teko nesavanoriškai aplankyti Kauno antrąją ligoninę vaikų intensyvios terapijos skyrių, o po keleto dienų ir kitą skyrių, toje pačioje ligoninėje, nepaisant to, kad keletą dienų „gydė” nuo kitų ligų ir tikrąją priežastį sužinojome perkelti į kitą skyrių.
Taigi viskas prasidėjo nuo to kad prieš vidurdienį greitoji atvežė į ligoninę ir po patikrinimo nusprendė palikti mus ligoninėje (nors labai tikėjomės po patikrinimo važiuoti namo) paprašius pas slaugytoją karšto vandens pasidaryti pieno mišinukui, gautas atsakymas buvo, kad šiandien nepriklauso iš ligoninės jokio maisto (nors prašiau tik vandens ir kalba ėjo apie 2 metų vaiką).
Aš sakiau viskas gerai užsisakysime, bet norėčiau vandens, gavau dar vieną priekaištą dėl to, kad termoso neturiu ir išvis reikėjo įsidėti maisto dienai (na taip atrodo, kad planavau aš ten pas juos pasilikti. Pagal ją, kai „greitosios” darbuotojas laukia koridoriuje: einu dar tepti sumuštinius, ar prasikepti porą kotletų, kad įsidėčiau į kuprinę).
Nepametant temos rodau, kokių skanėstų gavome intensyviosios priežiūros ir kitame skyriuje.
Čia, kaip ir viskas aišku, ryžių dribsnių košė, o tas skystis puodelyje pasirodo arbata, paragavus tikrai nesupratau, kas ten, tik kai surinkinėjo indus pasakė, kad tai buvo kakava. Visai skaniai susivalgė pusryčiai, bent jau man.
O sriubos buvo visiška katastrofa, ta, kurioje plaukioja keletas morkų ir tikriausiai per burokinę tarką tarkuotos bulvės, skonio palyginimui apibūdinčiau taip: daržovės užpiltos vandeniu.
Burokėlių sriuba irgi turėjo įdomų skonį, tad užteko mums jų tik paragauti ir nusprendėme, kad ta dieną pietūs bus be sriubų, o antri patiekalai visai skaniai susivalgė, tik aišku, kad vaiko patiekale morkos buvo nepaliestos.
Ir mano taip laukta dešrelė vakarienei, prisižiūrėjus kaip infekciniame maitina dešrelėmis, laukiau, kada šis kulinarinis šedevras nuguls ir pas mus lėkštėse, ir štai kartu su troškintais brokoliais, kalafiorais ir morkomis...
Tikriausiai aiškinti, kas kur nereikia, tik turėjau sunkumų pjaustant mėsytę su tokiu peiliu, su šiais pusryčiais baigėsi mūsų viešnagė intensyviosios terapijos skyriuje.
Pamačius tokius pietus, širdis tyliai džiaugėsi, kad nei vienoj lėkštėj nėra morkų. Tačiau nuotraukos dešinėje: žuvies kukulis, kurio užteko vieno kąsnio.
Šalia kukulio pieniška ryžių sriuba. Mes tokių sriubų namuose nevalgome, tad ir nuo komentarų susilaikau. Kita sriubytė pakankamai skani ir mėsos kukuliukas visai nieko.
Varškės apkepas labai skaniai susivalgė, trintos uogos labai pagerino jo skonį. Vakarienei vėl košė, nors mes laikomės to principo, kad košes valgome tik rytais, bet buvo paragauta ir nesinorėjo jos spjauti atgal, iš tikrųjų kas labai nustebino, kad košės nebuvo pervirtos.
Kotletukai skanūs, sriubos iš išvaizdos panašios, kaip intensyviosios terapijos skyriuje, bet skonis tikrai skiriasi, tiksliau sakant, šios sriubos turi skonį. Beje, turint kišenėje šiek tiek pipirų ir druskytės, galima „išgyventi”. Nors kai kuriuose patiekaluose prieskonių tikrai netrūko.
Dar liko nenufotografuotas virtas garuose omletas (jame tikrai trūko bent žiupsnelio druskos, ar vieno kito prieskoniuko), ir dar keleto patiekalų nenufotografavau. Apibendrinus, nėra labai prastai, intensyvios priežiūros skyriuje ir maistas ir personalas toks, kad tikrai nesinori dar kartą sugrįžti. Iš tikrųjų papuolus į ligoninę tikėjausi, kad bus prasčiau.
Nes pasižiūrėdavau koks maitinimas Lietuvos ligoninėse ir galvodavau, kaip ten neatsidurti, bet yra kaip yra….Yra tekę lankytis ligoninėse ne Lietuvoje, bet nepaisant laiko, kada atvykta i ligoninę, ar ryte ar naktį, nežiūrint į amžių ar tau 2 ar 72, dar laukiamajame pasiūlo arbatos ir skrebutį.
Maniau, kad grįžus į Lietuvą gausime geresnę medicininę pagalbą, nes toje šalyje, kur gyvenau. mūsų gydytojas „Googlino” apie vejaraupius, bet ir čia gydė lašelinėmis nuo žarnyno infekcijos, kol perkėlus i kitą skyrių patikrino kiti gydytojai ir nustatė kitą ligą ir greitai skyrė gydymą antibiotikais, taip vaikas kelias dienas gulėjęs lovoje su nekrentančia aukšta temperatūra, perkeltas į kitą skyrių tos pačios dienos vakare „grižo i save”.
Saugokime save, o jei maistas netinka jūsų skonio receptoriams, visada galima jo užsisakyti, kad atvežtų vežėjai, arba artimieji.
„Riebus katinas“ neatsako už autorių mintis ir išsakomas idėjas, tačiau kviečia būti pilietiškiems ir reikšti savo nuomonę viešai.
Nuo Riebaus katino pridursiu: koks žmogus turi būti beširdis, jei mamai paprašius karšto vandens prasižiotų ir pasakytų, kad šiandien maitinimas nepriklauso.
Nuo kada vanduo iš krano ligoninėje tapo normuojamu?
Ligoninės atsakymas
Naujienų portalas tv3.lt dėl šios situacijos kreipėsi į LSMU Kauno ligoninę. LSMU Kauno ligoninės, Komunikacijos ir rinkodaros skyriaus vadovas Saulius Tvirbutas pateikė atsakymą:
„Nors pilnas maitinimas atvykusiems po vidurdienio pacientams išties priklauso kitą dieną, bet norime akcentuoti, kad mažųjų pacientų maitinimu visada pasirūpiname. Mums įprasta pašildyti mišinukus, pasiūlyti košių ar sausų davinių bet kuriuo paros metu.
Tėveliai be problemų gali gauti karšto vandens ne tik savo vaikams ruošiant mišinukus, kitą maistą, bet ir sau užsiplikyti kavą ar arbatą. Todėl aprašyta situacija mums skaudi ir netikėta, nes iš pateikto teksto, deja, neįmanoma išsiaiškinti, kaip galėjo būti padarytos minimos bendravimo klaidos.
Dėl to naudodamiesi proga labai prašytume pacientų kilus bet kokiems nesusipratimams, klausimams, bendravimo problemoms tiesiogiai apie tai pranešti skyriaus vadovams, juos vaduojantiems arba informuoti juos ar administraciją kontaktais, kurie nurodyti ligoninės svetainėje bei socialiniuose tinkluose.
Tai padėtų mums operatyviai išsiaiškinti tikrąsias aplinkybes, tobulinti darbą ir išspręsti nesusipratimus. Tuo tarpu atsiprašome dėl minėto atvejo ir dar kartą kviečiame pacientus atviram bendradarbiavimui.“
Autorius: Riebus katinas, riebuskatinas.lt
