Visuomenė yra pažeidžiama, kai ji vietoj objektyvios žurnalistikos įklampinama pusmečiais besitęsiančiose viešųjų ryšių akcijose. Rezultatas akivaizdus: visuomenė vis mažiau beskiria grūdus nuo pelų, - mano Lietuvos žurnalistų draugijos Centro valdybos pirmininkė Gražina Viktorija Petrošienė.
- Lietuvos žurnalistų draugija švenčia savo atkūrimo dvidešimtmetį. Kokie buvo iššūkiai per tuos dvidešimt metų draugijai ir žurnalistikai?
- Svarbiausias išbandymas žurnalistams buvo tapatus iššūkiams, kuriuos patyrė mūsų valstybė ir visuomenė: valdžios nekompetenciją įtvirtinti pagrindinius įstatymus eilinių žmonių normaliai egzistencijai užtikrinti. Atrodo, kad įstatymus leidžiančiajai ir vykdančiajai valdžiai tai nė motais – jos rūpinasi tik stambiojo verslo ir stambiojo kapitalo interesais. Tai liečia ir žurnalistų veiklą, kur išryškėjo dvi stovyklos: vadinamieji banginiai ir smulkieji leidiniai. Pirmieji pasiglemžia didžiulę dalį spaudai skiriamų pinigų, tarp jų – reklamai dosniai skirtų, antriesiems lieka trupiniai. Ypač sudėtingoje, o kartais net ir beviltiškoje padėtyje yra kultūrinė spauda, iš esmės besilaikanti pareigai pasišventusių žmonių dėka. Keisčiausia, kad būtent vadinamieji banginiai dažniausiai piktnaudžiauja savo išskirtine padėtimi, noriai skaičiuodami ne savus pinigus, gaunamus iš valdžios, o tuos trupinius, kurie numetami kultūrinei spaudai. Kol mūsų valstybėje nebus įtvirtintas spaudos lygiateisiškumo principas, vargu ar kas nors pozityviai pasikeis. Draugija daugiausia vienija visuomeninių arba kultūrinių leidinių žurnalistus, tad ir draugijos naujosios Centro valdybos vienas svarbiausių uždavinių – kuo aktyviau veikti, kad finansinis atotrūkis tarp spaudos leidinių būtų kuo minimalesnis, kartu užtikrinantis normalias žurnalistų darbo ir gyvenimo sąlygas.
- Kaip situacija keičiasi dabar? Kuri problema šiandien didesnė: koks nors valdžios spaudimas, mėginant įvesti cenzūrą ar verslo interesai ir su tuo susijęs viešųjų ryšių, propagandos bei tikrosios žurnalistikos ribos nykimas?
- Taigi situacija dar tik turi keistis. Kuo greičiau tai įvyks, tuo įvairiapusiškesnė informacija pasieks visuomenę ir bus mažiau visuomenei primetamų stereotipų, už kurių iš esmės glūdi piniguočių interesai. Tada mums nereikės dairytis į valdžią, neva ketinančią imtis cenzūrinių sprendimų, nes dabar jau įsitvirtinusi kita cenzūros forma – ekonominė cenzūra. Ją vykdo spaudą kontroliuojantis stambusis ir šešėlinis kapitalas. Dabar žurnalistinę erdvę pažeidžia ir netgi uzurpuoja viešųjų ryšių akcijos. Toji riba darosi vis labiau paslėpta. Visuomenė yra pažeidžiama, kai ji vietoj objektyvios žurnalistikos įklampinama pusmečiais besitęsiančiose viešųjų ryšių akcijose. Rezultatas akivaizdus: visuomenė vis mažiau beskiria grūdus nuo pelų. Tad nieko nuostabaus, kad net pozityvūs valdžios sprendimai, mostelėjus kapitalo lazdelei, visuomenės sąmonėje įsitvirtina, kaip pažeidžiantys gyvybinius žmonių interesus. Valdžia dažniausiai skina karčius vaisius dėl savo pačios kaltės, nesugebėdama įvertinti tikrosios žurnalistikos ir vis labiau naikinanti ribą tarp viešųjų ryšių akcijų ir tikrosios žurnalistikos, pirmumą (kartu su skiriamomis lėšomis) suteikdama trumpalaikiam efektui, o ne ilgalaikei perspektyvai. Apie tai labai taikliai ir, manyčiau, pranašiškai yra kalbėjęs literatūrologas Vytautas Kubilius dar atkuriamajame mūsų draugijos suvažiavime.
- Daug kas kinta technologijų srityje: internetas, socialiniai tinklai, tinklaraščių erdvė - tai konkurencija, kokybinis pokytis ar tiesiog nauji instrumentai tai pačiai žurnalistikai?
- Technologijos technologijomis. Tai tėra priemonės, o žurnalistika turi savo principus, kurie, beje, yra įtvirtinti Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekse. Šis kodeksas vienodai privalomas visiems žurnalistams, kur jie bedirbtų ir kokiomis technologinėmis naujovėmis besinaudotų. Socialiniai tinklai, tinklaraščiai tėra bendravimo priemonė, kurios nereikėtų painioti su žurnalistika ir jos vertybėmis. Deja, Lietuvoje kuo toliau tuo labiau yra painiojami principiniai dalykai, viską suverčiant į bendrą „žiniasklaidos“ krūvą.
- Ne tik Lietuva, bet ir kitos Europos šalys sprendžia problemas, susijusias su verslo interesų, politinės valdžios spaudimu, žurnalistinių profesinių organizacijų silpnumu. Ar guodžia tai, kad problemų turime ne tik mes?
- Kuo gali paguosti svetimos problemos? Iš jų sprendimo galima tik pasimokyti, tačiau, kiek man žinoma, prieštaravimai tarp leidinių vadinamosiose senosiose Europos valstybėse nėra tokie antagonistiški kaip Lietuvoje. Bent jau Skandinavijos šalyse spaudos lygiavertiškumo principas yra visaapimantis. Kultūriniai leidiniai daugumoje Europos valstybių yra solidžiai remiami.
- Su kokiais specifiniais iššūkiais susiduria regioninė spauda?
- Regioninė spauda atliepia vietos skaitytojų poreikiams. Manau, kad vietinės spaudos vaidmuo dažnokai per menkai vertinamas. Tenka pripažinti, kad ir draugijos ryšiai su regionine spauda yra dar per silpni ir tai naujosios Centro valdybos rūpestis. Kita vertus, regioninė spauda dažnai labai priklauso nuo vietos valdžios malonių, o jos, kaip minėta, nėra tokios pat dosnios, kaip ir centrinės valdžios. Prie regioninės spaudos reikia priskirti ir daugybę visuomeninių ar kultūrinių leidinių, kurie leidžiami pavienių entuziastų. Iš jų norėčiau paminėti mūsų draugijos įsteigtos Stasio Lozoraičio premijos „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“ laureato šiauliečio Leono Peleckio-Kaktavičiaus leidžiamus „Varpus“. Tai gražus ir sektinas pavyzdys, kaip regioninis leidinys gali tapti kultūriniu visos Lietuvos reiškiniu.
- Kas vienija tą nepriklausomos Lietuvos žurnalistų draugiją, kuri buvo atkurta prieš 20 metų ir dabar veikiančią? Kokia ateities vizija? Kokius matote santykius su kitomis žurnalistų organizacijomis ir kokia Lietuvos žurnalistų bendrijos ateitis?
- Vienija tie patys tikslai, kuriuos suformulavo draugijos atkuriamasis suvažiavimas 1991 metais. Tai siekis, kad būtų tęsiama doros ir teisingos žurnalistikos tradicija, rūpestis patikimu visuomenės informavimo lygiu. Manau, kad šia kryptimi draugija dirbs ir toliau. Dėl santykių su kitomis žurnalistų organizacijomis – jie turi būti konstruktyvūs. Veikdami vienoje informacinėje erdvėje negalime atsitverti sienomis. Draugija vadovaujasi Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksu: „Žurnalistų solidarumas yra garbingumo požymis. Gindamiesi nuo neteisėto persekiojimo, žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjai turi būti solidarūs ir naudoti visas įmanomas teisėtas bei etiškas priemones.“ Žurnalistų draugijos veiklos perspektyvos priklauso nuo jos narių aktyvumo, kurį skatinti turi gruodžio 10 d. suvažiavime išrinkta naujoji draugijos Centro valdyba.
**********
Gruodžio 10 d. Vilniuje įvyko prieš dvidešimt metų atkurtos Lietuvos žurnalistų draugijos ataskaitinis rinkiminis suvažavimas. Jame buvo pateiktos draugijos Centro valdybos pirmininkės Marytės Kontrimaitės, Kauno skyriaus pirmininkės Gražinos Viktorijos Petrošienės, Revizijos komisijos pirmininkės Vidos Primakienės ataskaitos. Suvažiavimą sveikino Lietuvos darbo federacijos, kurios nare yra Žurnalistų draugija, atstovai.
Suvažiavimas išrinko naują draugijos Centro valdybą. Jos pirmininke išrinkta Gražina Viktorija Petrošienė, vicepirmininkais – Vaiva Žukienė ir Kazys Požėra. Į Centro valdybą taip išrinkti: Tomas Čyvas, Marytė Kontrimaitė, Aras Lukšas, Aurelijus Noruševičius, Kazys Račkauskas, Antanas Seikalis.
