"Pravda Vitezi" - suklydau.

nepaistykit nesamonių. Aleksandro Neviškio ženklas (dar ne herbas) buvo šv. Jurgis. Pogon, Pogonia Litewska - Vytis su juo neturi nieko bendro. Beje žodis vitiaz kažin ar rytų slavams nuosavas, nes neturi jokių iš jo padarytų vedinių. Čekai ir vengrai ir dar Bosnijos ir Hercegovinos serbai(vengrai, veikiausiai pasiskolinę iš kaimynų)turi žodį vitez, kurio reikšmė narsuolis, drąsuolis arba tiesiog riteris. Šiuolaikiniame Čekijos herbe Masaryko prieškarinis Čekoslovakijos devizas "Pravda Viteži" - tiesa nugalės. Taip kad nesvaikit su savo rusiškom versijom. Žodį vitiaz rusai galėjo gauti per serbus arba per LDK rusėnus, nes yra didelė tikimybė, kad Vyčio herbo idėja atėjusi iš Čekijos-Vengrijos regiono gal būt su pavadinimu, kuris lietuviškai skamba labai panašiai į vijimąsi - štai jums ir Pogonia kaip "vertimas". Kodėl gi ne?

Rusiškai "pogonia" išvertus į lietuvių kalbą "vytis", nuo veiksmažodžio "Vyti" -pogoni, gnati - rusiškai.Aišku rusai turi ir lietuvišką formą "Vytez", tik čia jau "S" virto "z".Pas lenkus visi žodžiai su gale "s" virsta "Š"arba "Ž": Darijuš,Paryž, Papiež. Aišku lietuviai turėtų vadinti Paris, o ne Paryžius. Rusų kalboje labai daug lietuviškų žodžių, tai rodo, kaip akademikas Toporovas ir kiti įrodė, jog slavai atsirado iš periferinių baltų besimaišant su klajoklių gentimis.Pavz.: pavardė Putinas -Rusijoje, o Lietuvoje yra rusiška liekana "Kalina", Kalinauskas. Tiesa Rusijoje yra pavardė "Bibysov", na , Lietuvoje rusiško vertinio nėra.

Šiaurės vakarų Rusia, tai buvusi baltų teritorija, kuri tęsėsi nuo Berlyno iki Okos, Maskvos ir Uralo amžiuje iki Kristaus.Slavai atsirado tik po hunų antpuolio i Europą 4-5 amžiuje po Kristaus.

Autore, jūs esate melagė. Tai melas teigti, kad "Šimtmečius skaičiuojanti Lietuvos Vyčio istorija". Terminas Vytis yra sukurtas 1845 metais. Tikrais šio simbolio pavadinimas - Ppogonia, Pogon. Ir šis simbolis yra rusiškas, kilęs iš šiarės vakarų Rusios. Raitelį ant žirgo naudojo Aleksandr Nevskij.

EUROPOS ŽMOGAUS TEISIŲ TEISMUI
The Registar
European Court of Human Rights
Council of Europe
F - 67075 STRASBOURG CEDEX
FRANCE

Pareiškėja - Ona Skystimienė,
Lietuvos Respublikos pilietė,
asmens kodas 44708080264,
gim 1947 – 08 – 08,
gyv. Kuršių g. 56
48133 Kaunas,
Lietuvos Respublika

prieš LIETUVOS RESPUBLIKĄ

I N D I V I D U A L I P E T I C I J A
2008 – 03 – 03
LIETUVOS RESPUBLIKA, Kauno m.

Esu pirmos grupės invalidė (dešinės kūno pusės paralyžius po patirto insulto).
Dėl sunkios turtinės padėties šeimoje ir nerasdamas geriau apmokamo darbo Lietuvoje, mano sūnus Mantvydas Stanaitis, asmens kodas 38208030429, gim.
1982 – 08 – 03 Kaune, gyvenęs su manimi virš nurodytu adresu, 2006 m. kovo mėnesį tikslu užsidirbti pragyvenimui sau ir finansiškai padėti man, išvyko į Norvegiją dirbti.
Kovo 12 d. atvykus į Norvegijos Karalystę iš mano sūnaus Mantvydo Stanaičio policijos pareigūnų buvo konfiskuoti visi pragyvenimui skirti pinigai, kadangi jis su savimi turėjo daktaro skirtus vaistus nuo galvos traumos. Po kelių dienų sūnus buvo sulaikytas policijos pareigūnų paėmęs ir nesumokėjęs iš parduotuvės maisto produktų už 130 kronų, už tai buvo pasiūlyta nubausti jį 4 savaitėm laisvės atėmimo bausme, tačiau teismas atsižvelgęs į susiklosčiusią situaciją mano sūnų išteisino.
2006 m. balandžio 8 d., apie 12 val. 54 min., mano sūnaus Mantvydo Stanaičio kūnas buvo rastas šios šalies Qverlandselva upelyje, Baerum raj..
Pagal Norvegijos Karalystės teisėsaugos pareigūnų, tyrusių šį faktą, oficialią versiją Mantvydo Stanaičio mirties priežastis – asfiksija (prigėrė - paskendo vandenyje).
Kadangi jau turėjau duomenų (iš kartu atvykusio draugo Vyčio Gustainio, kuris netrukus atsidūrė kalėjime ir pasikorė) apie sužalojimus sūnaus Mantvydo Stanaičio kūne, jo aptikimo momentu, todėl šia versija nepatikėjau. Būdama įsitikinusi, kad mano sūnus pirmiau buvo sunkai sužalotas arba nužudytas, o paskui įmestas į minėtą upelį (tuo metu visiškai užšąlusį), aš įtariu, kad tai padarė Norvegijos virš nurodyto rajono policijos pareigūnai.

Vildamasi gauti operatyvios informacijos apie sūnaus žūties aplinkybes bei jų tyrimo eigą, daug kartų kreipiausi į Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministeriją. Tačiau ši Lietuvos valstybės institucija vadovaujama kgb rezervisto Antano Valionio bevelyjo užimti pasyvią poziciją - nenoriai bendravo dėl Mantvydo Stanaičio žūties tiek su manimi, tiek kitu mano sūnumi Vytautu Stanaičiu, kol Norvegijos Karalystės teisinės medicinos instituto morge buvo pūdomi mano sūnaus M. Stanaičio palaikai.
Dėl šios priežasties, o taip pat ir dėlto, kaip minėjau, kad esu pirmos grupės invalidė ir netransportabili, į Norvegiją išsiaiškinti tikrųjų Mantvydo Stanaičio žūties aplinkybių ir jų tyrimo eigos buvo nuvykęs mano sūnus Vytautas Stanaitis, kuris buvo priverstas kreiptis pagalbos į Lietuvos Respublikos ambasadą Norvegijos Karalystėje, Norvegijos Karalystės Teisingumo ministeriją, Prokuratūrą bei kitas Norvegijos Karalystės teisėsaugos institucijas, tačiau vėl susidūrė su abejingumu bei pasyvumu padėti jam mums taip skaudžiu ir svarbiu klausimu.
***
Įsitikinau, kad Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos pozicija savo piliečių, nukentėjusių kitose valstybėse, atžvilgiu plačiąja prasme yra pasyvi, o siaurąja, konkrečia prasme to pasekmė yra tai, kad iki šiol neaiški ir mano sūnaus tikroji mirties priežastis bei tikrosios jo žūties aplinkybės.
Ši Lietuvos valstybės institucija savo neveiklumą bei pasyvumą dangsto tarptautinėmis sutartimis bei Lietuvos Respublikos įstatymais, reglamentuojančiais Užsienio reikalų ministerijos veiklą, motyvuodama, kad šie norminiai aktai draudžia kištis į kitų valstybių vidaus reikalus, tame skaičiuje ir į teisėsaugos institucijų veiklą.
Be abejo su tuo nesutikti negalima.
Tačiau esu tos nuomonės, kad Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerija ir jos struktūriniai padaliniai užsienio valstybėse, išlaikydami nesikišimo į kitų valstybių vidaus reikalus nuostatą, gali ir privalo domėtis savo valstybės piliečių likimais užsienyje, aktyviai reikalauti apie tai iš šių valstybių atitinkamų institucijų tokio pobūdžio operatyvios informacijos, bylojančios apie konkrečius faktus ir operatyviai teikti šią informaciją, nukentėjusiųjų artimiesiems, juolab, jeigu to jie prašo, bei imtis priemonių sprendžiant iškilusias problemas.

***
Esant tokiai situacijai dėl Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos neveikimo 2006 – 11 – 10 skundais kreipiausi į Lietuvos Respublikos Prezidentą Valdą Adamkų ir Lietuvos Vyriausybę Gediminą Kirkilą, o 2006 – 11 – 15 skundu – į Lietuvos Respublikos Seimo pirmininką Viktorą Muntianą. Tačiau šios aukščiausios Lietuvos valstybės institucijos, apart užuojautos, man nieko nepadėjo.
***
Kuomet įsitikinau, kad Lietuvos valstybės aukščiausios valdžios institucijos - Prezidentas ir Seimas yra bejėgės padėti man, o vykdomosios valdžios institucijos - Vyriausybė ir Užsienio reikalų ministerija vengia aktyvios pozicijos Norvegijos Karalystėje gaunant operatyvią informaciją apie mano sūnaus Mantvydo Stanaičio mirties priežastį ir jo žūties tikrąsias aplinkybes bei jų tyrimo eigą, 2007 m. sausio 3 d. skundu kreipiausi į Lietuvos Respublikos Vyriausiąją Ginčų komisiją, prašydama įpareigoti Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministeriją nevilkinti ir iš esmės atsakyti į mano prašymus, raštus ir skundus minėtuoju atžvilgiu, pateiktus 2006 m. balandžio – 2006 m. gruodžio mėnesiais.
***
Lietuvos Respublikos Vyriausioji Ginčų komisija 2007 m. vasario 1 d. sprendimu Nr. 2007/05 - 4R - 5 mano skundo netenkino, motyvuodama tuo, kad Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos konsulinis departamentas ėmėsi jo kompetencijai priskirtų veiksmų ir tarpininkavo gaunant informaciją iš Norvegijos Karalystės teisėsaugos institucijų apie atliktus veiksmus ir aplinkybes, susijusias su mano sūnaus mirties tyrimo Norvegijoje eiga, tuo pačiu pažymėdama, kad nei Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerija, nei diplomatinių atstovybių darbuotojai pagal jiems priskirtas funkcijas negali daryti įtakos užsienio valstybės teisėsaugos ir kitų institucijų darbui ir jų priimamiems sprendimams.

***
Nesutikusi su Lietuvos Respublikos Vyriausiosios Ginčų komisijos 2007 m. vasario 1 d. sprendimo Nr. 2007/05 - 4R - 5 rezoliucine dalimi, nei su šio sprendimo pagrindais bei motyvais, 2007 m. vasario 26 d. skundu kreipiausi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti šį sprendimą ir įpareigoti Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministeriją tinkmai vykdyti savo funkcijas ginant ir atstovaujant mano interesus dėl sūnaus Mantvydo Stanaičio žūties Norvegijos Karalystėje.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. balandžio 23 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I – 6727 - 14/07, mano skundą atmetė kaip nepagrįstą ir konstatavo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausiosios Ginčų komisijos 2007 m. vasario 1 d. sprendimas Nr. 2007/05 - 4R - 5 yra teisėtas ir pagrįstas, tuo pačiu pabrėždamas, kad Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerija tinkmai vykdė savo funkcijas, spręsdama klausimus mane dominančių faktų atžvilgiu.

***
Nesutikusi su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. balandžio 23 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I – 6727 - 14/07, jo pagrindais ir motyvais, 2007 m. gegužės 4 d. apeliaciniu skundu kreipiausi į Lietuvos Vyriausiąjį administracinį teismą, prašydama panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą.
Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. rugsėjo 28 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A8 – 1306/2007, mano apeliacinį skundą atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. balandžio 23 d. sprendimą paliko nepakeistą, pabrėždamas, kad Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerija mano sūnaus žūties Norvegijoje fakto atžvilgiu veikė norminiais aktais apibrėžtos kompetencijos ribose ir tuo pagrindu konstatuodamas, kad minėtioji Lietuvos valstybės institucija savo funkcijas šiuo atžvilgiu vykdė tinkmai.

***
Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo nutartis pagal Lietuvos Respublikos įstatymus neskundžiama.
***
Kreipdamasi į Lietuvos valstybės teisingumą vykdančias institucijas turėjau vilčių, kad šios įpareigos Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministeriją nevilkinti ir užimti aktyvią poziciją bendradarbiaujant su Norvegijos Karalystės teisėsaugos institucijomis man ir mano šeimai labai skaudžiu, jau aukščiau minėtu klausimu – dėl mano sūnaus Mantvydo Stanaičio žūties.
Tuo pačiu aš jokiu būdu nesiekiau, kad Lietuvos teisingumą vykdančios institucijos įpareigotų minėtą Lietuvos valstybės žynybą kištis į kitų valstybių vidaus reikalus, konkrečiai - į Norvegijos Karalystės teisėsaugos institucijų veiklą.
Tačiau Lietuvos valstybės teisingumą vykdančios institucijos mano skundus interpretavo ir įvertino būtent taip ir dėl to juos atmetė kaip nepagrįstus. Kategoriškai su tuo nesutikdama pabrėžiu, kad Lietuvos valstybės teisingumą vykdančios institucijos neužima joms deramos pozicijos valstybėje, jų veikla yra be esminio turinio – teisingumo. Būtent dėl to susiklostė ir klęsti tokia situacija, kad teisingumą vykdančios institucijos Lietuvoje dangsto kitų savo valstybės aukštų institucijų neveikimą, neobjektyvumą, abejingumą ir t.t., dėl ko labiausiai nukenčia eiliniai Lietuvos piliečiai, kaip šiuo atveju aš.
Tokia Lietuvos teisingumą vykdančių institucijų pozicija man duoda pagrindą teigti, kad mano skundus nagrinėję teismai yra priklausomi ir palankiai šališki kitų valstybės institucijų atžvilgiu.
***
Iš to darau išvadą, kad Lietuvos Respublika mano atžvilgiu neužtikrino visuotinai
pripažintos žmogaus teisės – teisės į nepriklausomą ir bešališką teismą ir tuo pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau „Konvecija“) 1 str. ir 6 str., dėl ko aš tapau šios Konvencijos ir jos protokoluose įtvirtintų teisių pažeidimo auka patirdama neturinę (moralinę ir psichologinę) žalą, kurią įvertinu 1000‘000,- Lt (vienas milijonas litų).
Kadangi Lietuvos Respublika yra kalta dėl susidariusios situacijos mano atžvilgiu, todėl privalo man šią žalą atlyginti. Tai būtų teisinga satisfakcija už man padarytą skraiudą.

***
Dėl virš išdėstytos problemos į kitą tarptautinę instituciją nesu kreipusis.

***
Kadangi Lietuvos Respublikos Seimas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją ratifikavo 1995 m. balandžio 27 d. (Lietuvos atžvilgiu įsigaliojo 1995 m. birželio 20 d.), mano skundžiami faktai išdėstyti šiame pareiškime yra įvykę po šių datų ir esu išnaudojusi visas teisnės gynybos priemones savo valstybėje – Lietuvos Respublikoje, po galutinio teismo sprendimo nepraėjo šeši mėnesiai, todėl kreipiuosi pagalbos į Europos žmogaus teisių teismą.

***
Remdamasi išdėstytu ir vadovaudamasi Konvencijos 34 str. , p r a š a u

1. Skundą nagrinėti skubos tvarka, kadangi sūnaus Mantvydo Stanaičio palaikai yra užsienio valstybėje, jie yra (sąmoningai pūdomi morge) ir būtina kuo skubiau įpareigoti LIETUVOS RESPUBLIKOS atsakingas institucijas vykdyti joms priskiriamų pareigų ir funkcijų siekiant išsiaiškinti mano sūnaus tikrąsias žūties aplinkybes Norvegijos Karalystėje;
2. Įpareigoti LIETUVOS RESPUBLIKĄ teikti man realią pagalbą ir paramą išsiaiškinant mano sūnaus Mantvydo Stanaičio žūties tikrąsias aplinkybes Norvegijos Karalystėje;
3. Priteisti iš LIETUVOS RESPUBLIKOS 1000‘000 LTL (vieną milijoną litų) man padarytos moralinės bei psichologinės žalos atlyginimo. Sumą pervedant į Mantvydo Stanaičio labdaros ir paramos fondą nusikaltimams prieš žmoniškumą tirti: SEB bankas, banko kodas 70440, sąskaitos Nr. LT 187044060006328345.

PRIDEDAMA:
1. Invalidumo pažyma 2 – lapai;
2. 2006 – 04 – 20 Prašymas Užsienio reikalų ministerijai 4 – lapai;
3. 2006 – 04 – 24 Prašymas Užsienio reikalų ministerijai 2 – lapai;
4. 2006 – 08 – 04 Prašymas Užsienio reikalų ministerijai 8 – lapai;
5. 2006 – 08 – 08 Pareiškimas Norvegijos Karalystės Teisingumo ministrui
Knut Storberget 5 – lapai;
6. 2006 – 09 – 08 Raštas Lietuvos Ambasadai Norvegijoje Ambasadoriui
Alfonsui Eidintui 1 – lapas;
7. 2006 – 10 – 28 Prašymas Norvegijos Karalystės prokuratūrai 9 – lapai;
8. 2006 – 11 – 10 Skundas Užsienio reikalų ministerijai ministrui
Petrui Vaitiekūnui 2 – lapai;
9. 2006 – 12 – 15 Skundas – pretenzija Užsienio reikalų ministerijai 1 – lapas;
10. 2006 – 11 – 10 Skundas Lietuvos Respublikos Prezidentui
Valdui Adamkui 2 – lapai;
11. Lietuvos Respublikos Prezidento priimamojo raštas 1 – lapas;
12. 2006 – 11 – 15 Skundas Lietuvos Respublikos seimo Pirmininkui
Viktorui Muntianui 2 – lapai;
13. 2006 – 11 – 24 Lietuvos Respublikos seimo Pirmininko raštas 1 – lapas;
14. 2006 – 12 – 07 Lietuvos Teisingumo ministerijos raštas 1 – lapas;
15. 2007 – 01 – 15 Lietuvos Teisingumo ministerijos raštas 1 – lapas;
16. 2006 – 11 – 10 Skundas Lietuvos Respublikos Vyriausybei
Gediminui Kirkilui 2 – lapai;
17. 2006 – 11 – 16 Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos raštas
1 – lapas;
18. 2006 – 01 – 03 Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros raštas
1 – lapas;
19. 2007 – 06 – 28 Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros raštas
1 – lapas;
20. 2007 – 07 – 20 Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros raštas
1 – lapas;
21. 2007 – 01 – 03 Skundas Lietuvos Respublikos Vyriausiąjai Administracinių
ginčų komisijai 2 – lapai;
22. 2007 – 01 – 09 Vyriausiosios Administracinių ginčų komisijos raštas
1 – lapas;
23. 2007 – 01 – 15 Skundo Lietuvos Respublikos Vyriausiąjai Administracinių
ginčų komisijai patikslinimas 1 – lapas;
24. 2007 – 02 - 01Vyriausiosios Administracinių ginčų komisijos sprendimas
4 – lapai;
25. 2007 – 02 – 26 Skundas Vilniaus apygardos administraciniam teismui
2 – lapai;
26. 2007 – 03 – 14 Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos
atsiliepimas 3 – lapai;
27. 2007 – 04 – 04 Prašymas Vilniaus apygardos administraciniam teismui
2 – lapai;
28. 2007 – 04 – 23 Vilniaus apygardos administracinio teismo lydraštis ir
sprendimas 3 – lapai;
29. 2007 – 05 – 04 Apeliacinis skundas Lietuvos Vyriausiąjam administraciniam
teismui 2 – lapai;
30. 2007 – 05 – 31 Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos
atsiliepimas 3 – lapai;
31. 2007 – 06 – 26 Prašymas Lietuvos Vyriausiąjam administraciniam teismui
1 – lapas;
32. 2007 – 09 – 28 Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo sprendimas
2 – lapai;
33. Mantvydo Stanaičio nuotraukos iš Norvegijos Karalystės policijos komisariato
bei morgo 8 – lapai.

Pagarbiai

Pareiškėja ........................... Ona Skystimienė