Lietuvos karalystėje (lenkų pramintoje – didžiąja kunigaikštyste), kuri tais laikais pagal teritoriją buvo viena didžiausių šalių Europoje, lankėsi Prancūzijos ambasadorius kunigaikštis Žilberas de Lanua (Ghillebert de Lannoy) ir paliko rašytinių duomenų apie Lenkijos karaliaus Jogailos ir Lietuvos karaliaus Vytauto Didžiojo rūmų papročius, sutinkant svečius. Per aštuonias dienas karaliaus Jogailos buvo gausiai vaišinamas, kunigaikštis Lanua pasigyrė buvęs vieną iškilmingą dieną „pakviestas prie karališko stalo ir atsivalgęs labai gražių puikių pietų“.
Per kitą kelionę – 1421 m. – jis taip pat buvo gražiai sutiktas, pakviestas į medžioklę, apdovanotas, jam buvo iškelti dveji pietūs „iš šešiasdešimt porų valgių“ .
1429 m .Lietuvos karalius Vytautas Didysis savo rezidencijoje Lucko pilyje sukvietė suvažiavimą, į kurį atvyko Romos imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis, popiežiaus legatas, daug Europos ir Azijos šalių karalių ir kunigaikščių. Lietuvos Metraštyje rašoma: „Kai svečiai Lucko pilyje viešėjo pas Lietuvos karalių Vytautą ir Lietuvos karalius Vytautas visus juos gausiai vaišino, kasdien vaišėms išeidavo septyni šimtai statinių midaus, neskaitant muskatėlio (saldaus desertinio vynuogių vyno su laiškiu gėlių kvapu), ir vynų, ir malvazijos, ir įvairių kitų gėrimų: septyni šimtai telyčių, septyni šimtai avinų ir paršų, po šešis šimtus stumbrų, po šimtą briedžių, neskaitant įvairios kitos žvėrienos ir daugelio kitų mėsiškų ir naminių patiekalų“.
Puotų metu buvo ne tik valgoma ir geriama, bet ir linksminamasi bei šokama. Taigi, Lietuvos karalystės rūmuose vykusius garbingų svečių, užsienio pasiuntinių priėmimus nuolat lydėdavo muzika ir šokiai. Kitos istorinės žinios, susijusios su karališkomis vaišėmis mus pasiekė iš XV a. II p.: Venecijos pasiuntinys Ambrozijus Kontarinis (Ambrosio Contarini) 1474 m. kovo mėn. po audiencijos pas Lietuvos karalių Kazimierą Jogailaitį buvo pakviestas pietų, „kurie jam atrodė maždaug itališkai pagaminti ir didžiai gausūs ir skanūs“.
1477 m., antrosios kelionės metu, po pusvalandį trukusio pokalbio su karaliumi, Venecijos pasiuntinys Ambrozijus Kontarinis buvo nuvestas į salę, kur buvo paruošti stalai. Pietūs vyko su visomis ceremonijomis: trimitams gaudžiant atvyko karalius Kazimieras su dviem savo sūnumis. „Jie atsisėdę iš dešiniojo šono, iš kairiojo – pirmasis vyskupas ir šalia jo ambasadorius. Tolėliau sėdėjo prie stalų Lietuvos didikai, kokios keturios dešimtys asmenų. Valgius į stalą nešė tarnai, irgi pirma trimitams sugaudus, ant didelių tacų (padėklų), gausiai prikrautų. Tie valgiai buvę patiekiami su peiliu, kaip Venecijoje“.
Kontarinis pažymėjo, kad jam čia reikėjo būti apie dvi valandas, valdovui vis klausinėjant apie jo keliones. Kontarinis beveik neužsimena apie patiekalus, kuriais būdavo maloninami svečiai, matyt, labiau stebino pati patiekimo ceremonija, lydima trimitų muzikos. Jis pastebėjo, kad čia maistas panašus į Italijoje gaminamą, ir kad atsižvelgiama į šalies, iš kur atvykę pasiuntiniai, maitinimosi papročius, nepaisant vietinių tradicijų.
Pagal Europos viduramžių vaišinimosi tradicijas šalia Lietuvos valdovo iš abiejų pusių turėjo sėdėti kilniausi puotos dalyviai ir garbingiausi svečiai. Tame stalo gale paprastai būdavo sudedami ir gardžiausi bei gražiausiai papuošti valgiai, o kiti svečiai turėjo tenkintis paprastesniais patiekalais. Stalo serviravimu ir patiekalų išdėliojimo tvarka bei eiliškumu rūpinosi stalininkas – pareigybė, atsiradusi Lietuvoje kaip tik XV a., į kurią pretenduoti galėjo kilmingų didikų vaikai. Valgoma būdavo, rankomis imant suraikytą maistą, patiektą dideliuose padėkluose kartu su peiliu. Maistą smulkindavo specialus rūmų patarnautojas – raikytojas, o gėrimais rūpinosi irgi rūmų taurininkas.
Štai kaip XVI amžiaus pradžioje metraštininkai aprašė Lietuvos valdovų Šventųjų Velykų pietus: „ant Lietuvos ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo Kazimieraičio Jogailaičio (1506-1548) bei jo brolio Vladislavo, kuris tuo metu buvo Čekijos ir Vengrijos karaliumi, Šventųjų Velykų stalo buvo dedamas keptas įdarytas avinėlis, simbolizuojantis Dievo avinėlį. Jį, pagal tų laikų etiketą, valgyti galėdavo tik damos, aukščiausi pasaulietiniai ir dvasininkijos asmenys.
Stalo kampuose būdavo keturi kepti šernai, garbinantys keturis metų laikus. Šernai būdavo įdaryti keptais paršiukais, kumpiais ir dešromis. Dvylika keptų paukštiena įdarytų elnių su paauksuotais ragais vaizduodavo dvylika mėnesių. Kartais tarp elnių būdavo dedami kepti stumbrai.
Aplink šiuos fantastinius kulinarijos stebuklus būdavo sudėlioti 365 ragaišiai, žemaitiški grybais, kiaušiniais ir kopūstais įdaryti pyragai, paskui mozūrai (saldūs pyragai), žemaitiški papločiai, papuošti meduje mirkytais džiovintais vaisiais. Už jų stovėdavo tiek pat putnių minkštų bobų, papuoštų velykiniais ornamentais ir užrašais. Dvylika kibiro dydžio sidabrinių paauksuotų bosų su vynu vaizduodavo dvylika mėnesių, 52 mažesni sidabriniai boseliai su Italijos, Ispanijos ir Kipro vynais atitinkamai atstovavo 52 metų savaites, 365 buteliai su Vengrijos „Tokajumi“ reiškė dienų skaičių metuose.
Tarnams valdovai liepdavo patiekti 8760 kvortų midaus, kurios rodė valandų skaičių metuose“.
Miestiečiai, pirkliai, amatininkai, kareiviai, dvasininkai, vienuoliai, valstiečiai taip pat turėjo savo virtuves, kurios, suprantama skyrėsi nuo aukštosios didikų virtuvės, bet pagrindiniai maisto produktai buvo vartojami vieni ir tie patys, tik paprasčiau paruošti.
Vilniaus, Kauno, Kėdainių, Klaipėdos senamiesčių namuose dar ir dabar yra išlikusios didžiulės virtuvės-židiniai, kur žmogaus gali stovėti visų ūgiu ir gaminti valgį virš žarijų, kepti, virti, troškinti, ruošti kitokius valgius.
Vincentas Sakas
