Semiotiko Algirdo Juliaus Greimo nuomone, vėliava – vėlių būrys, vėlių visuma. Iškeldami vėliavą, dvasiškai susivienijame ne tik vieni su kitais, bet ir su savo tautos mirusiųjų galia, kuri daug kartų pranoksta gyvųjų pajėgas.
Dabar turime tris oficialias mūsų valstybę reprezentuojančias vėliavas, tačiau buvo metas, kai egzistavimas kėlė daug aistrų ir ginčų. Heraldikos komisijos pirmininkas dr. Edmundas Rimša prisiminė, kaip prieš ketvertą metų įsiplieskė diskusija, kurios vėliavos mums reikia, o kurios ne. Be abejo, keliamas klausimas pakėlė į kovą net tuos, kuriems tautos istorinė praeitis ne itin buvo žinoma ir ne kažin kiek rūpėjo. „Buvo ištrauktas sakinys iš konteksto ir prasidėjo spekuliacijos. O kalbant šia tema labai lengva sublizgėti ir pelnyti politinių dividendų“, – sakė dr. E.Rimša. Heraldikos komisijoje niekada nebuvo diskutuojama, kad reikėtų atsisakyti kažkurios vėliavos. Pasak komisijos pirmininko, tokių minčių nėra ir niekada nebus. Šiek tiek painiavos kelia netikslūs vėliavų pavadinimai. „Pasaulio praktikoje tokios vėlavos kaip mūsų trispalvė vadinamos tautinėmis, o vėliava, kurios istorija siekia net penkioliktą amžių, turėtų būti vadinama valstybine. Tačiau, norėdami atitaisyti šį netikslumą, turėtume skelbti referendumą ir keisti I Konstitucijos skirsnį“, – tikino dr. E.Rimša.
Daugiau nei vėliava
Jei dėl istorinėje vėliavoje pavaizduoto Vyčio kildavo ginčų aukštyn pakelta ar žemyn nuleista turi būti žirgo uodega, tai trispalvės spalvos ne vienam ir dabar kelia galvos skausmą, juolab kai buvo sužinota, jog tokių spalvų vėliavą turi ir viena Afrikos valstybė. Tautinės juostuotos vėliavos atsirado vėlai. Didžiausią impulsą jų raidai davė 1789 m. Prancūzijos revoliucija. Iki tol naudotą karališkąją baltą vėliavą pakeitė trispalvė. 1918 m., kai Antanas Žmuidzinavičius kūrė atgimusiai Lietuvos valstybei vėliavą, inteligentija nesigilindama į heraldikos reikalavimus siūlė ieškoti tautinių spalvų liaudies kūryboje. Geltona, žalia, raudona spalvos buvo pasirinktos dėl to, kad raudona ir žalia dominuoja liaudies audiniuose, o geltona simbolizuoja aušrą. Vėliau priimtos vėliavos spalvos buvo įvardytos kaip krašto simboliai. Jonas Basanavičius aiškino, kad raudona spalva – už tėvynę pralieto kraujo simbolis, žalia – gyvybės simbolis, o geltona – šio gyvenimo vaisių simbolis. Aišku, tuo metu tautai reikėjo simbolio. Ir pasiūlytas variantas tiko. Kovojusieji rezistencijoje, gyvenusieji ilgais sovietų okupacijos metais ar ėjusieji prieš tankus Sausio 13-ąją žinojo, kad trispalvė – daugiau nei vėliava.
Istorinė sausio 1-oji
1919 m. sausio 1 d. Vilniuje, Gedimino pilies bokšte, pirmą kartą buvo iškelta Lietuvos trispalvė. Kita įsimintina diena – 1988 m. spalio 7 d., kai ji vėl suplevėsavo ant Gedimino pilies. Kai buvo paskelbta nepriklausoma Lietuvos valstybė su sostine Vilniumi, nebuvo aišku, kieno reali valdžia. Mieste ir šalyje tebešeimininkavo vokiečiai, kurie 1919 m. sausio 1 d. rytą nuleido savo vėliavą pilies bokšte ir ėmė trauktis iš miesto. Tada karininko Kazio Škirpos iniciatyva Vilniaus gatvėse pirmą kartą pasirodė apsiginklavusi dešimties Lietuvos karių grupė, kuri sausio 1 dieną 15 valandą pilies bokšte iškėlė didelę trispalvę. Katedros aikštėje gausiai rinkosi žmonės, stebėjosi dar nematyta spalvinga vėliava.
Iškilmingoji diena
Jei eidami pro svarbiausias šalies institucijas (Seimą, prezidentūrą, Vyriausybę) pastebime, kad vėliava išblukusi, apibrizgusiais kraštais, piktinamės ne be pagrindo. Gedimino pilies muziejaus vedėja Asta Daunoravičienė sakė, kad trispalvę tenka keisti gana dažnai. Per metus mažiausiai dešimt kartų. „Didžiausia problema – nuolatinis vėjas. Kaip ne kaip, plazda ji ant kalno. Mano pareigybinėje charakteristikoje įrašyta, kad esu atsakinga už valstybinę vėliavą“, – sakė pašnekovė. Sausio 1-oji jai – ypatinga ir visada laukiama diena. Jei įprastai vėliava keičiama stengiantis, kad muziejuje būtų kuo mažiau lankytojų, tai tą dieną ji nuleidžiama ir pakeliama laikantis iškilmingo ritualo. Senoji vėliava tradiciškai dovanojama vienai kuriai mokyklai. 2011 m. sausio 1-ąją senoji vėliava atiteks sostinės Sausio 13-osios mokyklai. Keičiant Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmus puošiančią istorinę vėliavą su Vyčiu, ritualų nesilaikoma. Nacionalinio muziejaus Pastatų ir technologinių įrenginių skyriaus vedėjas Mindaugas Povilaitis sakė, kad kiekvieną pirmadienį vėliava apžiūrima. Jei reikia, keičiama.
Ypatingas audeklas
UAB „Rodiklis“, gaminančios vėliavas, rinkodaros vadovas Rimantas Rupšys pasakojo, kad vėliavoms skirtas audeklas – ypatingas: 100 proc. poliesteris, lengvas, stiprus, greitai išdžiūstantis. „Nedėkingiausias oras – lijundra. Tada vėliava negali išdžiūti ir ima lūžinėti. Labiausiai nuo vėjo nukenčia audeklo kampučiai. Bandėme juos papildomai tvirtinti, bet įsitikinome, kad neverta. Pastebėjome, kad graži trispalvė būna tris mėnesius. Vėliau spalvos papilkėja nuo dulkių ir automobilių išmetamųjų dujų“, – sakė R.Rupšys.
Neparduoda ir nedovanoja
Išskirtinio grožio prezidento vėliava nuolat plevėsuoja ant prezidentūros. Tik valstybės vadovui išvykus ji nuleidžiama. Prezidentų vėliavos yra herbinės, nuo nacionalinių ir valstybinių vėliavų paprastai skiriasi spalvomis, dydžiu, puošnumu. Anksčiau Lietuva oficialiai įteisintos prezidento vėliavos neturėjo. Prezidentūros spaudos tarnyba informavo, kad šiuo metu turi 3 natūraliai siuvinėtas ir 10 šilkografijos būdu pagamintų vėliavų. Ketvirtą siuvinėtą turi Valdas Adamkus. Panaudotos vėliavos atiduodamos muziejams, nes įstatyme nereglamentuota, ką su jomis daryti. Prezidentės patarėja Daiva Ulbinaitė patikino, kad kolekcininkams ar kitiems privatiems asmenims prezidento vėliavos neparduodamos ir nedovanojamos.
Nijolė BARONIENĖ
