Elzę Jolantą kalbiname Vilniaus gimdymo namuose. Kol į pasaulį pasibels nauja gyvybė, liko valandos, o gal net minutės. Moteris pasakoja, kad iš pradžių buvo baisu.
„Na, jau praėjo baisumas, kol vaistų negavau. O taip.. Nežinau, visos pagimdo, ir aš pagimdysiu“, – kalbėjo jauna mama Elzė Jolanta.
Gimusi Ilzė Marija gerokai viršys Lietuvos vienai šeimai gimstančių kūdikių statistiką, mat tai bus jau trečiasis vaikas šeimoje. Mūsų šaliai vidutiniškai tenka vienas.
Ji užtikrina – dėl artėjančios motinystės ir dėl naujojo šeimos nario padidėsiančios finansinės naštos visai nesijaudinanti.
„Manau ne piniguose yra esmė. Tiesiog laukimas mažylio labai labai daug duoda savo“, – sakė ji.
Naujų gyvybių Vilniaus gimdymo namuose kasmet sulaukiama kiek mažiau, o štai kituose Lietuvos rajonuose gimstamumo situacija darosi ypač opi. Visoje Lietuvoje per praėjusius metus gimė net pusantro tūkstančio kūdikių mažiau.
Tokios prastos statistikos Lietuvos akušerių-ginekologų draugijos prezidentė profesorė Diana Ramašauskaitė tikina neprisimenanti per visą nepriklausomos Lietuvos laikotarpį.
„Skaičiai mus labai nuvilia. Turbūt pirmą kartą per nepriklausomybės metus tos tendencijos pavadinčiau – tragiškos. Kiek prisimenu, kiek dirbu tai neprisimenu, kad taip būtų“, – kalbėjo profesorė D. Ramašauskaitė.
Pasak jos – kūdikių didžiuosiuose šalies miestuose, ir ypač sostinėje – vis dar gimsta nemažai. Tačiau šalies rajonuose, kur ir dėl emigracijos, ir dėl didesnių miestų traukos smarkiai sumažėjo šalies gyventojų, padėtis tragiška. Be to, mūsų šalyje moterys apsivaikuoti vaikais apsikrauti neskuba – gimdo vis vėliau.
„Prieš turbūt kokius penkis šešis metus gimdančių moterų amžius buvo vidutinis 26 metai kablelis ten kažkiek, dešimtosios, o dabar beveik trisdešimt siekia“, – dėstė ji.
Pasak sociologų – Lietuva šiuo požiūriu nė kiek nesiskiria nuo kitų Europos valstybių. Mat kuo geriau gyvename, tuo mažiau veržiamės užsikrauti vaikų auginimo atsakomybę.
„Visgi vaikai, vaikų priežiūra reikalauja tam tikrų pastangų. Atidėlioja šeimos kūrimą, tarkim, galbūt jiems užtenka galbūt tik vieno vaiko. Tos priežastys iš tikrųjų, paradoksas – kuo visuomenė turtingesnė, tuo rodikliai yra prastesni“, – mano Vilniaus universiteto profesorius Rolandas Tučas.
Jauni vilniečiai šią teoriją patvirtina – retas kalbintas dvidešimtmetis nusiteikęs kurti šeimą.
„Svarbiausia, kad tu galėtum pats save išlaikyti. Būti nepriklausomas nuo tėvų. Dabar dar ankstoka mums kalbėti šia tema“, – svarstė vilnietis.
„Ačiū Dievui, kol kas dar neturiu vaikų. Turbūt visa karjera nueitų šuniui ant uodegos“, – kalbėjo kitas.
„Kalbant taip bendrai, tai manau, kad visų pirma reikėtų pasirūpint savo karjera, pabaigt mokslus, studijas, tada susikurt gerą ateitį, susirast darbą, o tada būtų galima pradėti galvoti ir apie šeimos kūrimą“, – sakė dar vienas žmogus.
„Žmonėms yra kiti prioritetai. Galbūt nenori per anksti įsipareigoti, yra mokslai, yra darbas ir taip toliau“, – svarsto praeivė.
Sociologas tikina, kad tai tik pati gimstamumo mažėjimo pradžia. Ateityje vaikų Lietuvoje ir toliau smarkiai mažės. Per dešimt metų gimstamumo rodikliai gali nusmukti net perpus. Tačiau esą, nepaisant mažėjančių gimstamumo rodiklių, gyventojai iš mūsų šalies neišnyks.
„Tuščios vietos po saule nebūna. Tikrai neišnyksim, tikrai Lietuvoje gyvens žmonių. Kažkaip netikiu aš tomis prognozėm, kad ir Eurostato, kur prognozuojama po trisdešimt metų bus čia visai milijonas ar pusantro, visgi aš manau, kad labai greitai bus daugiau žmonių nei kad yra Lietuvoje. Bet aišku, etninė sudėtis, tarkim, tų žmonių gali keistis“, – kalbėjo profesorius R. Tučas.
Pasak sociologo, valstybės skiriama nedidelė finansinė parama padeda nedaug. Tautiečius susilaukti vaikų labiau motyvuotų nemokamas mokslas arba bent jau pakankamai vaikų darželių.
