Amerikiečiais, italais, prancūzais ar kitų užsienio šalių piliečiais tampančių lietuviukų pamažu daugėja. Į kokias rankas jie pakliūva? „Vakaro žinios“ aiškinasi, ar kontroliuojama, kad mažyliai svetur nebūtų skriaudžiami, išnaudojami, netaptų pedofilų aukomis ar organų donorais.
Dėmesys - tik 4 metus
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Odeta Tarvydienė įsitikinusi, kad užsieniečių įvaikinti mažyliai iš Lietuvos naujuosiuose namuose jaučiasi gerai, nėra dėl ko nerimauti. Tarnyba iš įtėvių esą reguliariai gauna grįžtamąją informaciją, kaip vakarykščiams lietuviukams sekasi, atsiunčiama ir jų nuotraukų, o jei tik kiltų kokių bėdų, niekas esą nesėdėtų rankų sudėjęs.
„Pagal nustatytą tvarką apie užsieniečių įvaikintą lietuviuką pirmus dvejus metus grįžtamąją informaciją gauname du kartus per metus, o dar dvejus - kartą per metus, - pasakojo O.Tarvydienė. - Tokią informaciją mums teikia užsienio šalių agentūrų, vadinamųjų akredituotų institucijų, atstovai Lietuvoje. Kodėl neprašome žinių apie tokius vaikus iki jų pilnametystės? Ketveri metai, manome, pakankamas laikotarpis, per kurį tikrai „išlįstų“ problemos, jei jų kiltų.“
Įvaikinimo tarnyba informacijos, kaip įvaikiai iš Lietuvos gyvena užsienyje, ar jiems ten viskas gerai, savo iniciatyva nerenka.
Gali visko būti
Nejau visose užsieniečių šeimose lietuvių kilmės įvaikiai iškart lengvai įsitvirtina, pritampa, puikiai adaptuojasi?
Direktorė nė nebandė to neigti - visko esą gali pasitaikyti. Ji patvirtino, kad toli gražu ne visada vaikas, ypač jei į užsieniečių šeimą pateko būdamas vyresnio amžiaus, naujoje šalyje ir aplinkoje įsikuria be problemų. Dažniausiai esą kyla sunkumų dėl naujos kalbos, mokymosi, elgesio, bendravimo, įgūdžių.
„Nereikia stebėtis - juk vaikas patenka ne tik į kitą aplinką, bet ir į kitą kultūrą, - dėstė O.Tarvydienė. - Kartais net maistas svetur gali būti nepriimtinas. Sakysime, šeimoje dievinamos jūrų gėrybės, o įvaikis į jas pažiūrėti negali.“
Tarp įvaikio ir įtėvių kylančias problemas, pasak O.Tarvydienės, pirmiausia bando spręsti vietos specialistai - socialiniai darbuotojai, psichologai. Jei nieko nepavyksta padaryti, įvaikinimas nepanaikinamas, tačiau gali būti apribojama įtėvių valdžia įvaikio atžvilgiu. Tuomet įvaikis gali būti siūlomas įsivaikinti kitai toje šalyje gyvenančiai šeimai. Įvaikis gali būti siunčiamas į specialią įstaigą. Dar viena išeitis - užsienyje nepritapusį lietuviuką grąžinti į kilmės šalį. Tačiau tokių atvejų esą dar nepasitaikė.
„Šiuo metu, teisybė, vieną sudėtingesnę situaciją turime Šveicarijoje, - pridūrė O.Tarvydienė. - Įvaikis iš Lietuvos ten sunkiai integruojasi. Gal kad vyresnis išvyko...“
Galimybė pasiskųsti
Tarnybos vadovė teigė mananti, kad Lietuvos valstybės rūpinimasis užsieniečių šeimų įvaikintais mažyliais - pakankamas. Ji tvirtino, neva neįmanoma nuslėpti, jei įvaikis užsieniečių šeimoje jaučiasi prastai, jei jo atžvilgiu naudojama psichologinė, seksualinė ar fizinė prievarta.
„Vaikas ten negyvena izoliuotas, todėl jei kas, iškart pasipasakotų, kas negerai, arba aplinkiniai atkreiptų į tai dėmesį, - svarstė ji. - Užsienyje žmonės daug pilietiškesni, iškart reaguotų, praneštų atitinkamoms institucijoms.“
Kita vertus, šimtaprocentinių garantijų, kad įvaikiai iš Lietuvos užsieniečių šeimose jaučiasi lyg devintame danguje, tarnybos direktorė duoti nesiryžo.
Homoseksualai - už borto?
Pagal mūsų šalies įstatymus įsivaikinti gali tik sutuoktiniai, o tuoktis leidžiama tik skirtingų lyčių atstovams. Taigi užsienio šalyse gyvenančios homoseksualų poros, kaip užtikrino O.Tarvydienė, apie įvaikius iš Lietuvos gali tik pasvajoti. Tik išimtiniais atvejais įvaikį gali būti leista auginti vienišam, šeimos nesukūrusiam užsieniečiui. Ar įmanoma apie užsieniečių užmačias surinkti visą patikimą informaciją - kitas klausimas. Tarnybos vadovė tikino, kad tai įmanoma.
„Yra valstybių, kurios homoseksualų šeimoms leidžia įsivaikinti, taigi tos poros ten ir kreipiasi, - tikino O.Tarvydienė. - Kokios tos šalys, dabar tiksliai negalėčiau pasakyti. Atrodo, Švedija, Belgija...“
To tiksliai nežinojo ir grįžtamąją informaciją apie svetur išvykusių įvaikių gyvenimą kaupianti, taigi savotišką kontrolierės, kad užsienyje lietuviukai nebūtų skriaudžiami, vaidmenį atliekanti įvaikinimo tarnybos vyresnioji specialistė Danutė Krell.
„To tiksliai nežinau, - prisipažino O.Tarvydienė. - Tačiau nemanau, kad lietuvių vaikai galėtų patekti į homoseksualų šeimas. Juk atsiunčiami dokumentai atidžiai tikrinami.“
Ekskursijos planuojamos
D.Krell pridūrė, esą tarnybos atstovai reguliariai vyksta į užsienio šalis, kuriose organizuojami tradiciniai įvaikius iš Lietuvos parsivežusių užsieniečių šeimų susitikimai.
„Buvome Prancūzijoje, Italijoje, JAV - viskas puiku, vaikučiai ten labai gerai jaučiasi“, - džiūgavo ji.
O ar tarnybos atstovai turi galimybių nieko neįspėję nuvykti į kurią nors atsitiktinai pasirinktą užsieniečių šeimą ir savo akimis, netarpininkaujant agentūroms, įvertinti, kaip ten įvaikis iš Lietuvos jaučiasi, ar neskriaudžiamas, neišnaudojamas, ar nėra tarnas ar iškrypėliškų seksualinių įgeidžių tenkintojas?
„Netikėtai, neįspėję? - nustebo tarnybos atstovė. - Kaip atrodytų, jei neįspėję atvyktume? Ne, taip nedarome. Negalima brautis į privačią šeimą - tas ir Hagos konvencijoje numatyta. Tik per šalies atstovą Lietuvoje galime su šeima bendrauti. Ir tai - jei šeima sutinka.“
Pašnekovė „netikėtų“ komandiruočių teigė neįsivaizduojanti ir dėl to, kad jos esą brangiai atsieitų mokesčių mokėtojams.
Daug klaustukų
Vilniečio advokato, socialinių mokslų daktaro Gedimino Sagačio nuomone, svarbiausia, kokios vienoje ar kitoje šalyje yra galimybės homoseksualioms šeimoms būti įtrauktoms į potencialių įtėvių sąrašus.
„Nė viena valstybė tokių dalykų įstatymais paprastai neapibrėžia, - teigė jis. - Todėl valstybes, kuriose homoseksualioms šeimoms leidžiama įsivaikinti, labai sunku identifikuoti. Kaip ir sudėtinga sugaudyti, kaip tų valstybių institucijos žiūri į tokius įvaikių pageidaujančių asmenų prašymus, kaip juos vertina.“
Įsivaikinta Lietuvos vaikų
Metai Užsieniečiai Lietuviai
1998 134 227
1999 92 204
2000 40 119
2001 43 137
2002 72 159
2003 104 117
2004 103 194
2005 108 144
2006 125 175
2007 148 137
Daugiausia vaikų iš Lietuvos išvyksta į JAV, Italiją, Prancūziją
Homoseksualų „santuokos“ įteisintos Olandijoje, Belgijoje ir Ispanijoje, ten leidžiama ir įsivaikinti. Suomijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Čekijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Danijoje, Italijoje ir Kanadoje - galimas civilinės partnerystės įteisinimas. Lietuvių vaikai išvežami ir į šias šalis
Įvaikinimas užsieniečiams - pelningas užsiėmimas
Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Rimantė ŠALAŠEVIČIŪTĖ įsitikinusi, kad tokia įvaikinimo užsieniečiams tvarka, kokia galioja šiuo metu, tobulintina ir keistina.
„Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba mūsų šalyje yra ta centrinė institucija, kuriai pavesta įvaikinimo proceso vykdymo priežiūra, - dėstė ji. - Drauge šios institucijos funkcija - domėtis, kaip užsieniečių šeimose lietuviukai jaučiasi, ar neturi kokių problemų. Nemanau, kad išvežtas į užsienį lietuvis vaikas pradedamas nebelaikyti lietuviu.“
Pasak ponios Rimantės, jei informaciją apie įvaikį šeima suteikti atsisako, tarnyba privalo kreiptis į centrinę tos šalies instituciją ir viską aiškintis per ją.
„Jei kyla menkiausias įtarimas, kad vaikui nėra gerai, nemanau, kad būtų nusižengimas tarnybos atstovams nuvykti į vietą be išankstinio informavimo apie vizitą ir padėtį objektyviai įvertinti, - dėstė R.Šalaševičiūtė. - Juk mes tą patį Lietuvoje darome. Jei perspėtume iš anksto, kad atvykstame, iškart motina tą dieną negertų, apsišluotų, girtą vyrą pas kaimyną išvarytų... Objektyviausia informacija apie šeimą ir įvaikio padėtį joje surenkama tada, kai apsilankymai būna netikėti, o ne kai vykstama į tradicinius susitikimus, iš anksto suderintus „pasisėdėjimus“.
Kontrolierė sakė žinanti, jog įvaikinimo tarnybos biudžetas tokioms komandiruotėms yra nemenkas, todėl labai gaila, jei pinigai iššvaistomi tik smagiems susitikimams.
R.Šalaševičiūtei dažnai kyla įtarimų, kad įvaikiai iš Lietuvos gali patekti į homoseksualų šeimas.
„Nėra jokių garantijų, kad taip tikrai neatsitiks, - atsiduso kontrolierė. - Juk homoseksualai savo seksualinės pakraipos nelinkę afišuoti.“
R.Šalaševičiūtė kritikuoja ir dabar galiojančią įvaikinimo užsieniečiams tvarką.
„Jei įvaikio pageidauja šeima iš Lietuvos, įvaikinimo procesas jai nekainuoja nė cento, - tikino ji. - Net įtėvių rengimo kursai nemokami. Tuo tarpu užsienio šalyse įvaikių ieškančios šeimos agentūroms sumoka nemažus pinigus. Ten bet kokia teisinė pagalba mokama. Agentūros susiranda atstovų Lietuvoje, kuriems už paslaugas irgi gana dosniai atsilygina. Todėl negaliu neigti, kad iš įvaikinimo užsieniečiams kai kas Lietuvoje turi nemažai naudos.“
Kontrolierė paminėjo vieną pavyzdį. Prieš kurį laiką viena į Švediją gyventi išvykusi lietuvė, išgirdusi apie kilnius „Išsipildymo akcijos“ tikslus, panoro įsivaikinti mažylį iš Lietuvos. Kreipėsi į akreditavimo agentūrą ir išgirdo, kad tai kainuotų apie 7 tūkst. eurų. Gražius planus teko užmiršti.
„Kodėl užsienio šalyse gyvenantiems lietuviams, norintiems įsivaikinti vaikus iš Lietuvos, netaikomos išimtys? - stebėjosi kontrolierė. - Tokią tvarką reikia nedelsiant keisti, tobulinti.“
Virginija Grigaliūnienė
