Prezidentei Daliai Grybauskaitei perimant užsienio politikos vadeles buvo deklaruojamas pragmatizmas, labiau proeuropietiška kryptis ir puikių santykių su kaimynais palaikymas. Ankstesnis siekis būti „regiono lyderiais“ ir dalyvauti eksportuojant demokratines revoliucijas į rytus, taip pat glaudus ryšys su JAV buvo nurašytas, kaip netinkamas. Ką Lietuva užsienio politikoje, vadovaujant D. Grybauskaitei, laimėjo ir ką pralošė?
Buvęs užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas, atsistatydinęs dėl D. Grybauskaitės spaudimo ir vėliau tapęs Europos Sąjungos atstovu Afganistane, šalies užsienio politiką vadina „bevektorine“. Ministro poste jį pakeitęs Audronius Ažubalis prezidentei įtinka - savarankiškumo nedemonstruoja. Analitikai Lietuvos laimėjimus vertina skirtingai.
Sąjungininkų ir draugų nėra kuo pakeisti
Politikos apžvalgininkas Aidanas Praleika nesutinka su teiginiu, kad Lietuva atsisakė senųjų sąjungininkų, yaptingai, jei kalbame apie tokias valstybes, kaip JAV, Lenkija, Latvija, Estija ir kt. „Gal šiandien tarpusavio santykiai su jau tradiciniais tapusiais sąjungininkais ir partneriais nėra šviesiausioje stadijoje, tačiau tai anaiptol nereiškia, kad turėtume nuo jų nusisukti ir pulti ieškoti kažkokių neegzistuojančių „naujų draugų“. Pavyzdžiui, ne pirmą kartą apsižodžiuojame su Lenkija tautinių mažumų klausimais, tačiau vistiek liekame strateginiais partneriais. Juk Vokietijai prisijungus prie „Nordstream“ projekto, neėmėm jos vadinti priešiška valstybe. Santykius su visais esamais partneriais turime grįsti savitarpio supratimu ir dialogu, o ne pūstis, kaip, neva, mes stipriai įsižeidę esame“, - teigia jis
Pasak A. Praleikos, šiandieninė situacija yra tokia, kad esamų sąjungininkų mes negalime pakeisti, net jei ir parėkaujame, kad jie buvo paėmę mus politikos įkaitais. „JAV mums teikiamų saugumo garantijų negalime pakeisti partneryste su Pietų Afrika arba Indija, o tarpusavio nesutarimus su Lenkija išspręsime tikrai lengviau, nei tokius pačius konfliktus su Baltarusija. Apskritai, nelabai telpa į galvą, apie kokius „naujus draugus“ galime kalbėti?“, - klausia jis.
Ne ką daugiau, anot apžvalgininko, galima prifantazuoti apie santykius su tokiomis šalimis, kaip Gruzija. Nuo Rusijos agresiją neseniai patyrusios šalies, iš kurios atplėšta dalis teritorijos, kaip dera prisiminti, D. Grybauskaitė iškart ėmėsi demonstratyviai distancijuotis. Šios šalies vadovas Michailas Saakašvilis, prezidento Valdo Adamkaus laikais buvęs vienu laukiamiausių svečių Lietuvoje, net nebuvo kviečiamas į Kovo 11-osios akto dvidešimtmečio minėjimą. Vėliau D. Grybauskaitė padarė viską, kad išvengtų susitikimo su juo per Algirdo Mykolo Brazausko laidotuves. Taip buvo akivaizdžiai siekiama įsiteikti Rusijai ir buvo ypač laukiama, jog taip pavyks prisikviesti šios šalies vadovą į Lietuvą oficialaus vizito. Nepavyko.
Tuo pačiu, matyt siekiant nieko neišskirti, į minėtą jubiliejų nebuvo kviečiamas nei vienas Kaukazo šalių lyderis, nors Lietuva vykdo Europos Sąjungos partnerystės programą Azerbaidžane, o Lietuvos verslas ten 2009 metais investavo daugiau nei bet kur pasaulyje. Tai ne tik keistokas „pragmatizmo” suvokimas. Deklaruodama, kad vertybinė užsienio politika turi būti pakeista į politinio turgaus principus, Lietuva turi susitaikyti su tuo, kad didžiosios valstybės lengviau susitars tarpusavy, nes turi daugiau svertų ir daugiau pasiūlymų viena kitai.
„Jei mes vis dar galvojame, kad geriau turėti demokratijos ir savarankiškumo principų besilaikančius (ne tokius jau tolimus) kaimynus, su kuriais mus sieja dar ir bendra karti istorinė patirtis - negalime numoti į juos ranka. Eilinį kartą visiems „pragmatikams“, manantiems, kad vertybes galima iškeisti į pigesnes dujas, galima priminti kaip mes patys džiūgavome nepragmatiškais veiksmais tų valstybių, kurios pirmosios ryžosi pripažinti mūsų valstybingumą, nepaisydamos to, ką apie tai pasakys Maskva“, - primena A. Praleika.
Kitas politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas taip pat pabrėžia, kad naujų draugų rasti nepavyko. „Kad Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka nėra joks draugas – visiškai aišku. Ar bus iš mėginimo flirtuoti kokios naudos verslui – irgi tik ateitis parodys. Pačios ES politika Baltarusijos atžvilgiu nėra aiški, nes trumpas medaus mėnuo baigėsi ir nenutiko nieko naujo, dėl ko Europa turėtų pradėti gerbti A. Lukašenką, kurį anksčiau izoliavo. Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovičius, pakeitęs anksčiau Lietuvos remtą Viktorą Juščenką, irgi realių ženklų nerodo“, - sakė jis portalui „Balsas.lt“.
Į deklaraciją, kad būsime mažiau proamerikietiški, o labiau proeuropietiški, A. Medalinskas taip pat žiūri atsargiai. „Nereikia pamiršti, kiek svarbi ES šalims yra Rusija, kaip energetikos partnerė. O mes dabar mėginame savo energetikos problemas spręsti vien per Briuselį“, - primena jis.
„Balsas.lt“ taip pat primena, kad nuo ES didžiųjų šalių priklausantys, Lietuvai nenaudingi Rusijos energetiniai projektai sėkmingai stumiasi į priekį, o Lietuvos sąjungininkė NATO ir viena iš ES lyderių sėkmingai parduoda Maskvai modernius karinius laivus.
Rezultatas toks pat
Pragmatinius santykius su visu pasauliu deklaravusi Lietuva pastaraisiais metais ypač pabrėždavo, kad svarbus yra eknominis bendradarbiavimas. Nepaisant to, nepaisant atsiribojimų nuo M. Saakašvilio ir bendrų D. Grybauskaitės fotografijų su Rusijos prezidentu Dmitrijumi Medvedevu, dujas Lietuva ir vėl perka brangiausiai Europoje.
Mat populiarios D. Grybauskaitės remiamas nepopuliarus premjeras Andrius Kubilius nusprendė pasigalinėti su Rusijos dujų gigantu GAZPROM, net neturėdamas suskystintų dujų terminalo nei tikslios žinios, kada jis bus pastatytas ir ėmėsi skubiai įgyvendinti Europos Sąjungos (ES) energetikos direktyvos vadinamąjį trečiąjį paketą.
A. Kubilius aiškina, kad terminalo statyba su juo tiesiogiai susijusi. Trečiasis paketas reikalauja atskirti dujų perdavimo ir paskirstymo valdymą. Neatskyrus dujų perdavimo ir paskirstymo statyti terminalą, anot A. Kubiliaus, nebūtų prasmės, nes į Klaipėdą atplukdytų dujų Lietuva, neva, negalėtų paskirstyti vartotojams, mat valstybė šiuo metu nevaldo dujų magistralinių vamzdynų. Tai daro „Lietuvos dujos“, kurių akcininku yra GAZPROM. Nepriklausomai nuo to, ar teisus A. Kubilius, ar jo kritikai, teigiantys, kad pirma reikia bent pradėti statyti terminalą, o tik paskui mojuoti Trečiuoju paketu, kurio įgyvendinimą buvo oficialiai įmanoma atidėti, GAZPROM ir Rusijos toks Lietuvos uolumas nepradžiugino.
Lietuvos valdžia, pamačiusi dujų kainą, nubėgo skųstis ES institucijoms. Tai kai kuriems analitikams kelia nusistebėjimą.
Buvęs Europos parlamentaras, ekonomistas Eugenijus Maldeikis tokį elgesį laiko vaikišku. „ES pozicija yra visiškai aiški – už savo energetiką atsako pačios šalys-narės. Mes pradžioje plūstame GAZPROM, pradedame kovą su juo, o paskui bėgame į Briuselį skųstis ir prašome, kad jis susiderėtų už mus. Gal nesuvokiama ir dar viena realybė, kad Briuseliui ir ES šalims santykiai su Rusija yra itin svabūs?“, - stebisi jis.
Pasak E. Maldeikio, vienur deklaruojamas pragmatizmas, kitur elgiamasi priešingai. „Dabar dar galime įsivelti į ginčą ir konkurenciją su Latvija dėl suskystintų dujų terminalo statybos. Tai niekam neatneš naudos“, - perspėjo ekonomistas.
Tuo pačiu A. Kubilius viešai pasveikino Rusiją už siekį „pabaigti pilietinį karą su savo istoriją“, nes Žmogaus teisių ir pilietinės visuomenės vystymo taryba prie Rusijos prezidentūros pasiūlė pripažinti Sovietų Sąjungos atsakomybę už totalitarinio režimo nusikaltimus. Tiesa, tai ir vėl tik deklaracijų lygio laimėjimai, nekeičiantys fakto, kad didelių ekonominių naudų, kurios žadėtos deklaruojant naujoves užsienio politikoje, kol kas nepasiekta.
Nepragmatiška simbolika
Atšalę Lietuvos ir Lenkijos santykiai taip pat įdomi tema. Nuolat Lenkijos žiniasklaidą ir valstybių bendravimą stebintis žurnalistas Vitalijus Karsakorskis pastebi, kad kalti ne tik savivaldybėse ar Europos parlamente rėkaujantys Lietuvos lenkų rinkimų akcijos populistai, bet ir Lietuvos valdžia.
„Jau vien tai, kad buvo sulaužyta tradicija ir pirmo prezidentės vizito adresas nebuvo Varšuva – daug ką parodė. Buvo pasirinkti Briuselis ir Stokholmas. Su šiais adresais viskas tvarkoje, tačiau Lietuva, tokiu būdu, pati parodė, kad į strateginę partnerystę su Lenkija nežiūri, kaipo į prioritetą“, - teigė jis portalui „Balsas.lt“.
Pasak V. Karakorskio, tai tik simbolinė politika, bet ji esanti taip pat svarbi. „Vėliau jau buvo judesiai iš Lenkijos pusės, pono Bronislawo Komarowskio atvažiavimas „pailsėti“ ir pan. Bet Vilnius, mano supratimu, kaltas labiau. Žinau apžvalgininkų, kurie mano, kad Lenkija išvis nėra joks strateginis partneris ir net negali būti. Tokiems noriu tik priminti istoriją ir pasakyti, kad iš tokio nusistatymo visuomet laimėdavo tik kaimynas rytuose“, - sakė žurnalistas.
Tiek A. Medalinskas, tiek V. Karakorskis sutinka, kad Lenkija, pastaraisiais metais, vykdo Lietuvos atžvilgiu ne kokią nors „Lietuvos politiką“, o savo „rytų politiką“. A. Medalinskas čia pasigenda Lietuvos linijos, o V. Karakorskis priduria: „Mūsų diplomatija turi siekti pakeisti tokį supratimą. Lietuva yra nuo Lenkijos į šiaurę geografiškai, o politiškai – tie patys Vakarai. Tad mūsų atžvilgiu vykdyti tokią pačią politiką, kaip atžvilgiu „rytinių teritorijų“ – Baltarusijos ar Ukrainos – yra nelogiška“, - mano žurnalistas.
Lenkija, kaip primena žurnalistas, yra pagrindinė JAV strateginė partnerė regione. „Lenkijos ir Lietuvos dabartiniai santykiai yra prezidentės D. Grybauskaitės politikos JAV atžvilgiu rezultatas“, - įsitikinęs jis.
Kaip žinia, prezidentė D. Grybauskaitė yra viešai pareiškusi, kad Lietuva buvo tapusi JAV politikos įkaite. Ji taip pat entuziastingai inicijavo Lietuvoj, neva, egzistavusių slaptųjų JAV žvalgybos kalėjimų, skirtų įtariamiems teroristams, paieškas.
Tiesa, kai kurie apžvalgininkai mano, kad JAV yra didžiausia Lietuvos geopolitinė problema. Pasak jų, JAV į valdžią atėjus administracijai, kuri nelaiko Rytų Europos prioritetiniu regionu, Lietuvai tenka keisti politikos kursą. Tik ar nenutiks taip, kad jį kaitaliojant pagal mūsų, JAV ar kitos šalies prezidentų personalijas – apsisuks galva?
