Vilniaus apygardos teismas paskelbė, kad knygą „Tikroji Daktarų istorija“ parašęs žurnalistas Dailius Dargis, neva paviešinęs itin asmenišką informaciją, pažeidė Henriko Daktaro teises. Knygos autoriaus „nuodėmės“ įvertintos 6 tūkst. litų, nors prašyta net 150 tūkst. litų. Šį sprendimą ketina skųsti abi pusės, todėl teisminius ginčus trumpam palikus nuošalyje, verta pažvelgti į šiuo metu susiklosčiusią situaciją dėl žodžio ir iš esmės pačios žiniasklaidos laisvę.
Kol kas tik kartais į dienos šviesą išlendantį pavojų ir grėsmes įžvelgia tiek Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) pirmininkas Dainius Radzevičius, tiek su panašiomis bylomis ne kartą susidūrusi teisininkė Liudvika Meškauskaitė. Kategorišką savo nuomonę turi ir praėjusiais metais baudžiamojoje byloje nuteistas žurnalistas Gintaras Visockas.
Balsas.lt pašnekovai apie žiniasklaidos laisvę pasakoja iš savo pozicijų, bet akivaizdu, kad jie visi yra susirūpinę žiniasklaidos laisvės ateitimi. Vieninteliu logišku sprendimu minimas žodžio laisvės dekriminalizavimas. Taip esą jau yra pasielgę nemažai demokratinių valstybių, tačiau Lietuvoje kol kas to daryti neskubama.
Viešinti(,) negalima(,) pamiršti
Riba, kuomet viešinama informacija gali užtraukti baudžiamąją arba civilinę atsakomybę, nėra griežtai apibrėžta. Palikta erdvė įvairioms interpretacijoms kelia grėsmę žurnalistams, kuriems gali tekti atsakyti už iš pažiūros niekuo neišsiskiriančius žodžius. Jei tik viena pusė pasijaus įžeista ir pasitelks gerai mokamą advokatą, kaip rodo praktika, visi keliai surasti „savo teisybę“ taps atviri.
Trumpam sugrįžus prie palankaus teismo sprendimo H. Daktarui, galima įžvelgti vieną kitą diskusijos vertą detalę. Anot teismo, knygoje „Tikroji Daktarų istorija“ autorius neteisėtai nurodė ligą, kuria sirgo H. Daktaro tėvas, kadangi jis tuo metu buvo miręs. Tokia detalė nepraslydo pro H. Daktaro advokato Kristupo Ašmio ir bylą nagrinėjusio teisėjo akis.
K. Ašmio pasiteiravus, kaip jis vertina teismo sprendimą, kuris kelią grėsmę žodžio laisvei, advokatas nebuvo nusiteikęs draugiškai. „Dar neskaičiau teismo sprendimo, todėl komentarų teikti negaliu. O dėl ribų ar grėsmių nieko nesakysiu. Kodėl? Todėl, kad nenoriu“, – nukirto Kristupas Ašmys.
Tuo tarpu žurnalistas D. Dargis tvirtino, kad po nepalankaus teismo sprendimo sustoti neketina ir bandys įrodyti tiesą bei iš dalies apginti žodžio laisvę skųsdamas Vilniaus apygardos teismo sprendimą. Žurnalistui atstovaujanti advokatė Aušra Ručienė taip pat patvirtino, kad sustoti neketinama.
„Šiuo metu yra visiškai nesuvokiami teismo argumentai. Priimtas sprendimas nėra teisėtas ir pagrįstas. Neturtinė žala priteista už tai, kad buvo paviešinta informacija apie tėvo ligą. Ta informacija apie H. Daktaro tėvo ligą viešinta dar prieš 10 metų, todėl turėjo būti taikoma senatis. Argumentas dėl nenurodyto informacijos šaltinio nėra pagrįstas, tą patvirtino ekspertai, o jų išvadų niekas nenuginčijo“, – pasakojo A. Ručienė.
Po Vilniaus apygardos teismo sprendimo tam tikrą grėsmę įžvelgė ir buvęs policijos vadovas Vytautas Grigaravičius, kuris nors ir nemano, kad palankus sprendimas dėl H. Daktaro reiškia, jog teismai stoja į nusikaltėlių pusę, bet teigia, kad kuriamas pavojingas precedentas.
„Nenoriu diskutuoti apie pačios bylos detales. Tiesiog buvo sudarytos sąlygos, kuriomis H. Daktarui atstovaujanti pusė pasinaudojo. Bet iš esmės manau, kad tokie teismo sprendimai, tokie pavyzdžiai yra užkrečiami, todėl nenustebčiau jei panašių bylų ateityje padaugėtų“, – nuogąstavo V. Grigaravičius.
Teisybės ieško EŽTT
Teismų kirčius Lietuvoje teko patirti ir nepriklausomam žurnalistui Gintarui Visockui, kuris 2011 sausio pabaigoje baudžiamojoje byloje pripažintas kaltu dėl kandidato į prezidento postą Česlovo Jezersko įžeidimo. Tuomet Vilniaus apygardos teismas byloje padėjo tašką, skirdamas žurnalistui beveik 25 tūkst. litų baudą (neįskaičiuojant pinigų teismo ir advokato išlaidoms padengti).
Rankų nuleisti neketinęs G. Visockas kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą (EŽTT), bet ten pradėtas procesas tęsiasi iki šiol ir pabaigos dar nematyti. „Kiek teko girdėti, byla tęsis dar trejus metus. Per tą laiką daug kas gali pasikeisti, o šiuo metu nuo kiekvienos algos man yra nuskaičiuojami pinigai, skirti byloje nukentėjusiuoju pripažintam generolui Č. Jezerskui. Ir aš esu didžiausias nusikaltėlis“, – kartėlio neslėpė G. Visockas.
Nuteistas žurnalistas pasakojo, kad teismo nemalonės sulaukė ne už tai, ką parašė, o už tai, ką galėjo pamanyti statistinis Lietuvos skaitytojas. „Faktai, kuriuos pateikiau buvo teisingi ir niekas jų nepaneigė. Kalbos komisija nustatė, kad straipsnyje vartojau tinkamą leksiką. Bet teisėjai nusprendė, kad vis dėlto įžeidžiau buvusį kandidatą į prezidentus. Šis sprendimas absurdiškas, bet skųsti jo Lietuvoje nebegalėjau, todėl teko kreiptis į EŽTT“, – pasakojo G. Visockas.
Anot žurnalisto, dabar labai sunku susigaudyti, pagal kokias žaidimo taisykles su žurnalistais žaidžia Temidė. „Tas faktas, kad bet kada gali būti ištraukta ir panaudota statistinio skaitytojo korta – gluminanti. Kreipėmės į Aukščiausiąjį Teismą (tokių bylų šis teismas nenagrinėja) ir prašėme peržiūrėti bylą. Sulaukėme atsakymo, kad žemesnė instancija priėmė teisingą sprendimą. Ir absoliučiai nė vieno Aukščiausiojo Teismo argumento, kodėl taip manoma“, – piktinosi G. Visockas.
Balsas.lt pašnekovas pasakojo, kad jam yra tekę bendrauti su turkų žurnalistais. Šie pasakojo, kad jų valstybėse bylose su žurnalistais susidorojama rafinuočiau. Turkijos teisėtvarkos sistema vengia tiesiogiai bausti žurnalistus. Bet jie elgiasi kitaip – pakiša žurnalistams narkotikų ar ginklų ir, tada jau susidoroja. O grynai už žurnalistinę veiklą nebaudžia, nes bijo tarptautinių organizacijų kritikos ir pasmerkimo.
„Lietuva eina tuo keliu, kai žurnalistas yra baudžiamas už tai, ką gali pamanyti statistinis rinkėjas. Teismas neatsižvelgė, kad Č. Jezerskas tuo metu buvo viešas asmuo, siekė prezidento posto. Toks asmuo turi būti atviras ir pakantus kritikai. Maža to, mano straipsnyje faktai buvo teisingi, tik apie juos turėjau neigiamą nuomonę. Nenorėdamas daugiau problemų tų faktų neminėsiu, bet tuomet kėliau klausimą, kad generolas nesusitvarko savo artimųjų aplinkoje, kaip jis galės susitvarkyti tapęs šalies prezidentu“, – buvusius įvykius priminė G. Visockas.
Spaudos laisvės indeksas krito
LŽS pirmininkas D. Radzevičius Balsas.lt pasakojo, kad situaciją galima vertinti pagal objektyvius kriterijus. „Peržvelgus tarptautinių agentūrų sudaromus spaudos laisvės indeksus matyti, kad praėjusiais metais Lietuvos situacija pablogėjo. Bet ne tik Lietuvos, o ir kelių kitų šalių, tokių kaip Švedija. Lietuvoje keliamos baudžiamosios arba civilinės bylos rodo tam tikrus simptomus, kad kažkas tikrai yra negerai. Įvairios bylos yra skaudus kirtis žodžio laisvei“, – pabrėžė D. Radzevičius.
Anot LŽS pirmininko, praėjusiais metais buvo išsakyta oficiali Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijos (ESBO) pozicija, kad žodžio laisvė turi būti dekriminalizuojama. „Kriminalinės bausmės galėtų būti skiriamos tik susidūrus su ribiniais atvejais – kai, tarkime, žurnalisto aprašomam asmeniui dėl viešai paskleistos informacijos kyla fizinė grėsmė. Klysti dirbant žiniasklaidoje yra žmogiška, kartais tiesiog nėra laiko patikrinti visų faktų, todėl tokie dalykai turėtų būti laisviau traktuojami“, – pabrėžė D. Radzevičius.
Balsas.lt pašnekovas pridūrė, kad kalbant apie žiniasklaidos laisvę Lietuvoje išlikusios nuostatos, kurios iki šiol būdingos demokratija ne itin pasižyminčioms šalims. „Šiuo metu žodžio laisvė Lietuvoje yra per stipriai kriminalizuojama. Teismai į tokias situacijas pradėjo žvelgti itin radikaliai. Tie patys politikai vienas ant kito drabstosi purvais ir jiems dėl to nieko nenutinka, o žurnalistai už neteisinga faktų traktavimą yra skaudžiai baudžiami“, – pasakojo D. Radzevičius.
Situacija nėra normali
Advokatė Liudvika Meškauskaitė pabrėžė, kad situacija dėl tam tikrų teisinių veiksmų, nukreiptų prieš žiniasklaidą yra nenormali. „Lietuvoje žurnalistai yra teisiami ir nuteisiami už šmeižtą ar įžeidimą. Suprantama, kad būna visko ir tam tikrų normų turi būti laikomasi, bet visa tai turėtų būti sprendžiama civilinio proceso tvarka (paneigiant netikslią informaciją, iš dalies atlyginant moralinę žalą), bet ne baudžiamąja“, – tvirtino L. Meškauskaitė.
Advokatė taip pat prisiminė žurnalisto G. Visocko pavyzdį. „G. Visockas yra nepriklausomas žurnalistas, kuris gyvena pats sau. Jis pats save išsilaiko, nepriklauso nuo politinių jėgų. Bet tai nesustabdė teismo nuo baudžiamosios bylos, kurioje žurnalistas buvo pripažintas kaltu. Žiūrėsime, kokį žodį šioje byloje tars EŽTT atstovai“, – svarstė Balsas.lt kalbinta pašnekovė.
Anot L. Meškauskaitės, pagal dabar galiojančią tvarką, praktiškai kiekvieną žmogų galima padaryti teisiamuoju. „Jūs mane pavadinote kada balta varna ir aš parašau, kad žurnalistas mane įžeidė. Vos tik atsiduriate teismo posėdyje tampate kaltinamuoju. Toks persekiojimas gali sudaryti baimę reikšti nuomonę. O tai žodžio laisvei yra pražūtis“, – pabrėžė L. Meškauskaitė.
Vienintelis kelias, kuris padėtų išspręsti šią problemą, anot advokatės, Baudžiamojo kodekso pataisos. „Reikia keisti įstatymus. Civilinė atsakomybė bet kuriuo atveju turi išlikti. Tikrai daug neteisingų žodžių parašoma ar pasakoma, kurie padaro žalos. Bet už tai nebūtina iš žurnalisto daryti kriminalinio nusikaltėlio“, – pokalbį užbaigė L. Meškauskaitė.
