Dar Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos vadovo Andriaus Kubiliaus vadovaujamas Kabinetas pasistengė sugriauti tautinių bendrijų politiką Lietuvoje. Dabartinė socialdemokrato Algirdo Butkevičiaus Vyriausybė toliau ramiai stebi penktosios kolonos tapsmą šalyje.
Pamenu tuos laikus, kai Lietuvoje galiojo pakankamai pažangus, visoje Europoje gerai įvertintas Tautinių bendrijų įstatymas, kurio dar nebuvo sugadinę idiotiški eksperimentai. Egzistavo šiokia tokia, tegul kreiva šleiva, įstaiga – Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas, o prie jo veikusi Tautinių bendrijų taryba (TBT) buvo lojalių Lietuvai ir jos euroatlantiniams orientyrams jėgų klubas. Ir visai nesvarbu, kas jai tais laikais vadovavo – žydas Simonas Alperovičius, azerbaidžanietis Mahiras Gamzajevas, armėnas Ruslanas Arutiunianas ar rusas Pavelas Lavriniecas, TBT buvo savų piliečių organizacija. Nacionalinių švenčių: Vasario 16-osios, Kovo 11-osios ir kt., metu arba minint Sausio 13-osios agresiją jų atstovai pražygiuodavo bendrose eisenose, nešdamiesi ir trispalves vėliavas, ir savo simboliką.
Lietuvos siekius integruotis į ES ir NATO taryba irgi rėmė. Jos vardu nebuvo rėkaujama apie neva skriaudžiamus kitataučius, o Rusijos emisarų įtaka, jei ir buvo, gulėjo kažkur dugne arba patvory. Pagaliau, organizacija ir įsteigta buvo kaip Lietuvos atsikuriančiai valstybei lojalių bendrijų atstovybė (žr. priedus).
Dabar viskas yra kitaip
Viskas pasikeitė. Į Kovo 11-osios minėjimus organizacijos vieningai nebevaikšto (užpernai viena iš rusiškų organizacijų aktyvisčių man pareiškė, kad nerado rakto nuo kambario, kur vėliavos padėtos), prieš panašias sukaktis nevengiama atvirai pademonstruoti, kad tai atseit „ne jų“ šventė. TBT dabar dominuoja Georgijaus juostelių nešiotojų ir jiems prijaučiančių, kaip Lietuvos lenkų rinkimų akcijos vadovas Valdemaras Tomaševskis arba Larisa Dmitrijeva, kompanija. Kartu su šiaip atsitiktiniais žmonėmis, kurie nelabai supranta, ką veikia ir kam viso to reikia.
Antai, pateko man į rankas TBT pirmininkės Galinos Miškinienės (atstovaujančios Lietuvos totoriams, prieš kuriuos ginkdie nieko neturiu) susirašinėjimas su tarybos nariais. Ir kas gi jame? Energinga ir tuščia diskusija dėl azerbaidžaniečių plakatų dėl Karabacho problemos ir Chodžali tragedijos, kurie atseit kažką kursto ir kažkam gresia. Komiška tai, kad svarstymas baigiasi priėmimu rezoliucijos, kuri tuos plakatus pasmerkia, bet rezoliucija niekur neskelbiama. Ją galima gauti tik pusiau oficialiais kanalais. Koks tokios veiklos tikslas – suvokti sunku.
Štai jums išrašas iš TBT posėdžio protokolo: „TBT narė Lučija Bartkienė replikuoja, kad atsakyti už reklaminę agitaciją turi tas, kas ją užsakė. TBT narė Larisa Dmitrijeva palaiko L. Bartkienės nuomonę, kad už reklamos turinį turi atsakyti užsakovas. Ji teigia, kad teisingai pasielgta, jog kreiptasi į prokuratūrą. Jos nuomone, Taryba turėtų priimti pareiškimą, kuriame būtų išreikšta nuomonė dėl tokių reklaminių plakatų netoleravimo, nes jie kursto tautinę nesantaiką.
LR Vyriausybės kanceliarijos darbuotoja Lina Saulėnaitė informavo, jog Vyriausybės kanceliarija dėl šio turinio reklamos ant Vilniaus troleibusų per Užsienio reikalų ministeriją susisiekė su Vilniaus miesto savivaldybe. Vilniaus meras savo rašte informavo, kad kreipėsi į Lietuvos reklamos biurą dėl reklamos nuėmimo. Ji patikino, kad Premjeras smerkia bet kokią reklamą, kurstančią tautinę neapykantą.
LR Kultūros viceministras Edvard Trusevič informavo, kad dėl šios reklamos kalbėjo su UAB „Vilniaus viešasis transportas“ direktoriumi Gintaru Nakučiu, kuris patikino, kad minėta reklama nuo troleibusų yra nuimta. Jo nuomone, šį klausimą buvo galima spręsti tiesiogiai kreipiantis į jį.“
Toliau seka niekur neplatinamo pareiškimo tekstas: „Tautinių bendrijų taryba reiškia susirūpinimą, kad reklaminė produkcija, kurstanti tautinę nesantaiką, platinama viešose vietose. Tautinių bendrijų taryba pareiškia, jog smerkia bet kokius bandymus įvairiomis reklaminėmis priemonėmis platinti informacinę medžiagą, kurios turinys skatinta tautinę neapykantą bei kursto tautinę nesantaiką tarp mūsų šalies gyventojų.“
Skamba grėsmingai ir kartu komiškai, kai sužinai, kad nei prokurorai, nei žurnalistų etikos inspektoriai nieko kurstančio tuose plakatuose nerado (nes nieko kurstančio ten ir nėra). Tad dar didelis klausimas: kas siekia aštrinti situaciją – tie, kas iškabina ne tokius jau senus įvykius menančius plakatus, kuriuos galima pamatyti daug kur Europoje, ar tokie „svarstytojai“, kuriems po prokurorų išvadų gal derėtų bent pačių savęs atsiprašyti (viešai juk tos rezoliucijos paskelbti net nedrįso)? Visiškai nepriklausomai nuo to, kas būtų teisus ginče dėl Karabacho (JTO rezoliucijose iš esmės viskas pasakyta, o Armėnijos elgesys pripažįstant Krymo aneksiją – iškalbingas), – stebina pati veiklos kryptis ir prioritetai. Tiksliau – jau nebestebina.
TBT ligi šiol nieko viešai nepasakė (gal kur po kilimu ir svarstė) apie poziciją dėl Rusijos agresijos Ukrainoje, nesiteikė kaip nors apsireikšti su nuomone, kai V. Tomaševskis atvirai tą agresiją palaikė ir šlitinėjo po televizijas su Georgijaus juostele. Tai šiems asmenims, kurie lyg ir dar laiko save Lietuvos piliečiais, neaktualu. 2014 m. rugpjūčio 4 d. Seimo narys Sergejus Dmitrijevas (kartu su panašiais į save personažais iš Latvijos ir Estijos) pratrūko pūlinga demagogija portale regnum.ru. Čia ponas Kremliaus remiamus Donbaso ir Luhansko banditus prilygino Lietuvos Sąjūdžiui 1991 metais, o Ukrainos kariškius išvadino „baudėjais“. TBT irgi pritariančiai pratylėjo – kitaip nei minėtais straipsnio pradžioje laikais, kai iškart sekdavo reakcija ir reikalavimas nemanipuliuoti Lietuvos tautinių bendrijų atstovų korta. Šviežiausias atvejis – TBT net „nepyptelėjo“, kai dar vienas LLRA aktyvistas Seime – Zbignievas Jedinskis – paragino bombarduoti Kijevą – kam šis drįsta kautis su Kremliaus siųstais samdiniais, teroristais ir netgi masiškai „pasiklystančiais“ Rusijos kariškiais. O kam? Įdomiau rėkauti į šulinį apie „labai baisius“ plakatus stotelėse. Išvada paprasta – TBT virto LLRA, Rusų sąjungos ir rusų aljanso bei dar kelių į Kremliaus dūdą pučiančių organizacijų politikos įkaite.
Tai, kad didelis būrys tokių organizacijų yra seniai šefuojamas prie Rusijos ambasados veikiančių „Tėvynainių tarybų“, – irgi žinoma. Ir niekam dėl to neskauda galvos. Nei tai pačiai TBT, nei Valstybės saugumo departamentui, nei formaliai už sritį atsakingai Kultūros ministerijai. Tik paskui, daugiausia tų pačių Lietuvos tautybių politiką sugriovusių konservatorių lūpomis, apmaudaujama – iš kur tiek daug propagandos paveiktų, kaip čia dabar apsiginti nuo Kremliaus informacinių išpuolių?
Pirmiausia, nereikėjo griauti to, kas bent šiaip taip veikė. TMID išskirti į dvi atskiras institucijas, kurių viena dirbtų su išeivija, kita su mūsų tautinėmis bendrijomis (16 proc. šalies gyventojų), – reikėjo. Ir premjeras A. Kubilius (asmeniškai dalyvavau tame pasitarime Vyriausybėje 2009 metų pradžioje) tris kartus TBT tuomečiams nariams pažadėjo: bus atskiras departamentas, jei ne prie Vyriausybės, tai bent prie Kultūros ministerijos. Pažadėjo ir begėdiškai apgavo. Mat niekam niekada, nė vieną sekundę nebuvusi reikalinga „saulėlydžio komisija“ spjovė į premjero pažadą (o greičiausiai ir pats A. Kubilius žadėjo laikydamas „špygą kišenėje“) ir Vyriausybės programą, kur tai buvo juodu ant balto parašyta. Problematikos statusas buvo nuleistas iki žemiausio lygio. Liko skyrius ministerijoje, kur tautinių bendrijų reikalų tvarkyti atėjo atsitiktinis žmogus iš dar vieno parazitinio sąrašėlio, vadinamo „tarnautojų rezervu“. Žodžiu, buvo nutarta, kad tai nesvarbi sritis, jai užtenka poros klerkų ir špygos pinigų. Lai ja verčiau pasirūpina kas nors kitas. Na, Rusijos ambasada tikrai rūpinasi ir rezultatai juntami.
Galiausiai, pasikeitus valdžiai, viskas atiteko LLRA į viceministrus deleguotam V. Tomaševskio statytiniui Eduardui Trusevičiui kuruoti. Na, ir matome, kaip buvo „kuruojama“. Nei konservatorių Vyriausybė praėjusioje kadencijoje, nei dabartinė valdžia taip ir nesusitarė dėl naujo Tautinių bendrijų įstatymo, TBT susmulkėjo iki jau minėtų problemų gvildenimo ir pasiginčijimų dėl nuograužų lygio finansų, skiriamų tautiniams patrepsėjimams ir padainavimams. Šiandien tai keistas darinys, kuriuo potencialiai sugebėtų manipuliuoti net ir kas nors, kas sumanytų pasikviesti „mandagius žmones žaliais apdarais“. Lietuvai lojalūs žmonės išstumdyti į pašalius arba pagrįstai įsižeidę nusišalino patys, o Kultūros ministerijos paunksnėje įsitaisė penktosios kolonos kuopelė. LLRA, ačiū Dievui, iš koalicijos išgrūsta, nors ir visai ne tuo pagrindu, kuriuo derėjo, bet įdomu, ar kuo nors pasikeis valstybės požiūris į etninę politiką po įvykusių pasikeitimų valdančiojoje koalicijoje?
