Nors tarptautinėje stovykloje sunkias slidinėjimo treniruotes tenka derinti su mokslais, lietuviai džiaugiasi išskirtine galimybe tobulėti, rašo kalnuslidinejimas.lt.
„Jeigu olimpiada vyktų dabar, jie į ją tikrai patektų, nes jau dabar yra įvykdę olimpinį normatyvą“, – kalbėjo apie tris jaunuosius kalnų slidininkus: šešiolikmečius Laurą Pamerneckytę, Aivarą Tumą ir penkiolikmetį Roką Zavecką Lietuvos rinktinės treneris Audrius Santackas.
Šie lietuviai dalyvauja Austrijoje rengiamose stovyklose, kurias jauniesiems sportininkams organizuoja Tarptautinė slidinėjimo federacija (FIS). Gegužės mėnesį įvairių šalių talentai buvo atrinkti į rudens stovyklą. Pirmąkart tarp stovyklos dalyvių pateko net trys Lietuvos atstovai – anksčiau meistriškumą FIS stovyklose kėlė tik vienas mūsų šalies slidininkas olimpietis Vitalijus Rumiancevas.
„Trasos Austrijoje, suprantama, ne tokios kaip Lietuvoje, kur mes turime pusę kalno“ – gyrė stovyklą A. Santackas. „Trasos sudėtingos, – kalbėjo R. Zaveckas. – Bet su laiku jos lengvėja, nes pats tobulėji ir jos darosi lengvesnės.“
Pirmoji stovykla tęsėsi nuo rugsėjo 25 iki spalio 29 dienos. Antroji prasidėjo lapkričio 6-ąją, baigsis gruodžio 18-ąją. Bus ir trečioji stovykla. Jos datos dar nėra galutinai aiškios, bet ji turėtų prasidėti sausį. Abu vaikinai, nespėjus prabėgti savaitei, vėl išvyko į Alpes. Laura liko. Dėl sveikatos...
„Tai problema, kurią aš turiu visą gyvenimą. Ir pastaruoju metu ji labai išryškėjo, – prisipažino mergina. – Dabar jie išvažiuoja, o aš, deja, – ne. Nes mano problema tikrai rimta, o vienintelis būdas bent šiek tiek ją išspręsti – ramybė.“
Nors apie Lauros perspektyvas Lietuvos kalnų slidinėjimo federacijos (LKSF) vadovas Paulius Augūnas ir treneris A. Santackas kalbėjo kaip apie daug žadančias, pati jaunoji kalnų slidininkė nėra labai didelė optimistė: „Aš labai tikiuosi, kad vis dėlto pasitaisysiu ir galbūt ne tokiais krūviais, bet galėsiu šiuo sportu užsiimti. Nemanau, kad daug galiu pasiekti, bet tikrai žinau, kad kalnų slidinėjimo nemesiu ir stengsiuosi sportuoti.“
Bendrą stovyklos dalyvių pajėgumą jaunuoliai vertino įvairiai. „Ten visi – panašaus lygio sportininkai, – kalbėjo A. Tumas. – Jei matome, kad kuris nors lenkia, stengiamės pasivyti. Mes, lietuviai, – tokie patys kaip ir kiti, nors Lietuvoje kalnų nėra. Dažniausiai net lenkiame kitus.“
R. Zaveckas kaip tik pabrėžė, kad stovyklos sportininkų lygis skirtingas: „Yra labai įvairių. Yra ir gerokai geresnių, ir blogesnių nei mes, yra ir panašaus lygio.“ „Tarp dešimties merginų buvau per patį viduriuką“, – savo jėgas įvertino L. Pamerneckytė.
Laura treniravosi atskirai nuo Aivaro ir Roko.„Aš nežinau, kaip sekėsi vaikinams, nes mes buvome atskirai, – kalbėjo mergina. – Turėjome kelis trenerius ir buvome skirtingose grupėse. Viskas priklausė nuo trenerių. Kartais su vaikinais būdavome kartu, kartais – visai kituose miestuose. Iš pradžių gal buvo kiek sunkiau, bet aš gerai moku anglų kalbą, todėl nekilo problemų ir buvo labai smagu.“
Anot Roko, kalnų stovykla nėra vien įdomiai praleidžiamas laikas: „Juk ne dėl įdomumo ta stovykla, o tam, kad būtų galima tobulėti. Rytinė treniruotė – ant kalno. Po pietų nusileidi nuo kalno, bendra treniruotė – bėgiojimas.“
Jaunieji sportininkai gyveno keturių žvaigždučių viešbutyje su maitinimu, tad patiems valgyti darytis neteko. Tačiau teko mokytis. Nuotoliniu būdu. Su mokytojais susisiekiant internetu. Kad tai buvo nelengva, pripažino visi trys.
O vos sugrįžus į Lietuvą, visiems trims teko kulniuoti į mokyklą ir atsiskaityti už kelis mėnesius – būtent tuo metu, kai kiti bendraamžiai mėgavosi atostogomis. „Mes mokomės internetu. Atsiunčia mums mokytojai, ką turime padaryti, mes padarome ir siunčiame atgal. Aišku, labiau norisi pabendrauti, bet sėdi ir mokaisi“, – kalbėjo Rokas.
Sausio 13 dieną Insbruke prasidės jaunimo žiemos olimpinės žaidynės. Į jas iš dviejų Lietuvos vaikinų pateks vienas. Todėl Aivaras ir Rokas – konkurentai.
„Federacijos laukia labai sunkus sprendimas: iš dviejų berniukų pasirinkti vieną, kuris dalyvaus pirmosiose jaunimo olimpinėse žaidynėse. O tai, kad jie dalyvauja tose stovyklose ir nėra jose paskutiniai, o vidutiniokai – labai džiugu ir leidžia daug iš jų tikėtis ateityje. Daug priklausys, aišku, nuo sveikatos, nuo tėvų. Jeigu viskas bus gerai, jeigu tėvai ir toliau sugebės juos remti, jie gali pasiekti daug“, - teigė P. Augūnas.
„Vienas iš mūsų dalyvaus jaunimo olimpinėse žaidynėse. O mes abu esame labai vienodi, demonstruojame panašius rezultatus“, – tvirtinio A. Tumas. „Nežinom, kuris važiuos, nes esam labai panašūs ir varžomės“, – sakė R. Zaveckas. Tačiau, pasak abiejų, tai nepaveiks jų tarpusavio santykių.
„Mūsų santykiai – normalūs. Mes draugai, nesipykstam. Ir nepavydim vienas kitam, juk nežinom, kuris važiuos,“ – kalbėjo Rokas.
„Ne, tikrai nesipykstame, mes juk pažįstame vienas kitą jau seniai. Suprantame, kad kaip bus, taip bus, kas jau iš mudviejų laimės, tas laimės“, – tvirtino Aivaras.
„Šie vaikai – labai stiprūs psichologiškai. Aš juos pažįstu jau ketverius metus. Jie kryptingai formuoja save kaip asmenybės, kaip sportininkai. Jie žino, ką kada galima daryti, o ko ne. Kada valgyti, kada miegoti. Tiesiog buvo puikiai atlikti „namų darbai“ ir rezultatas vainikavo darbą. Jie turi didžiules perspektyvas. Ir visa tai pasiekta mūsų sąlygomis – juk neturime kalnų, sniegą galime pačiupinėti 90 dienų per metus. Kaip mėgėjai. O jeigu ant sniego praleistume 150 dienų kaip profesionalai?“ – kalbėjo A. Santackas.
