Pasaulį krečiant finansų krizei, Lietuva gali išlikti gana ramiu užutekiu. Palyginti su kitomis Baltijos šalimis, Lietuva turi geriausius šansus išvengti „kietojo nusileidimo“ scenarijaus, ir, nors ir kaip neįtikinamai tai skambėtų, labiausiai Lietuvos ekonomiką gelbsti valdžios veiksmai, o tiksliau – neveiklumas.
Esama ženklų, kad būtent dėl nesugriežtintos fiskalinės politikos Lietuvai gali pasisekti gana lengvai įveikti pasaulinės finansų krizės sukeltą nuosmukį. Kitaip tariant – valdžia išlaidavo ir toliau išlaidauja, todėl ekonomika leidžiasi gana „švelniai“. Ekonomiką gelbsti valdžios išlaidavimas
Vis dėlto Lietuvos ekonomika yra labai priklausoma nuo pasaulinių ūkio tendencijų, todėl svarbu pažvelgti, kokios perspektyvos laukia pasaulinės ekonomikos.
Laiku pakeitė prioritetus
Problemos prasidėjo Jungtinėse Amerikos Valstijose – tai, kas pradžioje atrodė tik blogų paskolų krizė, vėliau peraugo į globalią finansų krizę. Prieš keletą mėnesių netgi būta baimių, kad JAV finansų sistema, ir pirmiausia vienas iš jos kertinių akmenų – valstybės remiami būsto obligacijų emitentai „Fannie Mae“ (Federal National Mortgage Association) ir „Freddie Mac“ (Federal Home Loan Mortgage Corporation) gali neišlaikyti blogų paskolų spaudimo ir bankrutuoti, kartu į bankroto duobę nusitempdami ir kitas finansines institucijas.
Vėliau baimė dėl „Fannie Mae“ ir „Freddie Mac“ bankroto sumažėjo, mat JAV vyriausybė pareiškė suteiksianti garantijas išpirkti šių finansinių institucijų akcijų emisijas, jeigu to prireiktų. Tai buvo simbolinis ženklas, rodantis, jog JAV vyriausybė ketina remti „Fannie Mae“ ir „Freddie Mac“, kad ir kokios gilios būtų jų problemos.
Žvelgiant atgal į vienerių metų JAV finansų krizės istoriją, ypač krinta į akis JAV centrinio banko, davusio didelį likvidumo stimulą finansų rinkoms, reakcija. Tai, ko gero, ir išgelbėjo JAV nuo ilgai trunkančios recesijos – panašios į tą, kuri jau 10 metų kamuoja Japoniją. Japonijos krizė irgi prasidėjo nuo blogų paskolų sukeltos finansų krizės, kuri, Japonijos vyriausybei ribojant bankų akcijų perėjimą į ne japonų rankas, iššaukė ilgalaikį ūkio nuosmukį. Matydamas didelį recesijos pavojų JAV centrinis bankas trumpam „užmiršo“ savąją kovos su infliacija pareigą ir tol mažino palūkanų normą, kol į finansų rinkas buvo „įpumpuota“ pakankamai likvidumo (paprasčiau tariant – pinigų). JAV centrinio banko palūkanų norma yra nebetoli nuo tos, kuri buvo per 2001-2002 metų recesiją. Praėjusių verslo ciklų patirtis rodo, jog sumažinta palūkanų norma per tam tikrą laikotarpį garantuotai atgaivina ūkį.
ECB prisidarė bėdų
Tuo tarpu Europos centrinis bankas, kaip matome grafike, parodė beveik diametraliai priešingą poziciją. 2007-ųjų metų pabaigos likvidumo sumažėjimą jis sutiko su olimpine ramybe ir imdavosi intervencijų į rinką tik tada, kai joje susidarydavo didelės likvidumo krizės.
Apie ECB palūkanų normos kitimo perspektyvas bankas kalbėdavo pakankamai „vanagiška“ (linkusia į monetarinės politikos griežtinimą) retorika, sukeldamas rinkos dalyviams palūkanų augimo lūkesčius. Tokia griežta banko monetarinė politika netruko atnešti savo vaisių. Europos finansų rinkoje likvidumas ėmė drastiškai mažėti, o daugelio Europos šalių augimo indikatoriai ėmė rodyti augimo lėtėjimą ar net kritimą. Galiausiai šių metų liepos mėnesį Europos centrinis bankas 0,25 proc. punkto pakėlė bazinę palūkanų normą, tuo dar labiau stabdydamas ir taip jau problemų pilną euro zonos šalių ekonomiką.
Šios Europos centrinio banko retorikos ir elgesio pagrindinė priežastis yra didėjanti infliacija. Deja, Europos centrinis bankas, regis, nepastebėjo, kad infliacija nėra sukurta euro zonos šalių viduje, o „importuota“ per aukštas naftos ir maisto produktų kainas. Atmetus energijos ir maisto kainų įtaką, infliacija tesudaro 1,7 proc. Energijos ir maisto kainų negali paveikti jokios šalies ar regiono centrinis bankas, todėl ir pasirinktas reagavimo būdas greičiau priminė peršalusio ligonio gydymą išnešant jį į šaltį. Tokios monetarinės banko politikos rezultatas – net trys euro zonos ekonomikai nepalankūs faktoriai: brangus euras, aukštos palūkanų normos ir aukštos energijos kainos, tuo tarpu JAV vieninteliu ūkį stabdančiu veiksniu išliko aukštos energijos kainos. Jei naftos kaina sumažėtų, išnyktų ir paskutinė kliūtis, stabdanti JAV ūkio augimą. Deja, bet euro zonos laukia rimtesnis ūkio sulėtėjimas.
Reguliuoja tik per fiskalinę politiką
Viena ar kita forma susiejusios savo valiutas su euru, visos trys Baltijos šalys negali turėti savarankiškos monetarinės politikos, o ir mūsų ūkis yra stipriai susietas su Vakarų Europa. Tiek griežtėjanti monetarinė politika, tiek lėtėjantis Vakarų Europos ūkis rimtai veikia visas tris Baltijos šalis. Natūralu, kad mes irgi pajutome augimo lėtėjimą, kuris pagal visai nesenus statistikos duomenis virto ūkio susitraukimu: Estijoje antrąjį ketvirtį BVP sumažėjo 1,4 procento.
Tačiau kiekviena iš Baltijos šalių bent jau teoriškai gali pasirinkti fiskalinę politiką. Turint galvoje griežtą ECB laikyseną, patarėjų, siūlančių laikytis kuo griežtesnės fiskalinės politikos ir taip stabdyti infliaciją, tikrai netrūko. Latvija, o ypač – Estija, kruopščiai stengėsi riboti biudžeto išlaidas, tuo tarpu Lietuva, gal artėjant rinkimams, o gal kažkokios vidinės nuojautos vedama, neskubėjo griežtinti fiskalinės politikos. To rezultatas – ūkio lėtėjimas Latvijoje bei Estijoje, ir tik nuosaikus augimo mažėjimas Lietuvoje.
Gali būti, kad Estijoje mes matysime „kietą“ ekonomikos nusileidimą, tuo tarpu Lietuvoje galima tikėtis „minkšto“ ūkio nusileidimo. Be abejo, fiskalinė politika nėra vienintelis faktorius, kuris lemia ūkio augimo skirtumus tarp trijų Baltijos valstybių. Labai svarbus veiksnys yra Baltijos šalių eksporto struktūra. Palyginus su kitomis Baltijos valstybėmis, Lietuva daugiau eksportuoja į Rusiją, kur dėl aukštų naftos kainų tebestebimas spartus ūkio augimas.
Žinoma, naivu būtų tikėtis, kad Lietuva visiškai išvengs ūkio lėtėjimo ar nuosmukio, juolab kad minėtieji mūsų šalies privalumai gali nesunkiai virsti silpnybėmis. Mūsų pačių centrinis bankas praktiškai neturi monetarinės politikos svertų, naftos kaina jau pusantro mėnesio kaip mažėja, o prekyba su Rusija visais laikais buvo politinių sprendimų įkaitė. Be to, gaivinti ūkį nuolat išlaidaujant tikriausiai irgi neilgai tepavyks.
Vis dėlto tenka daryti tokią išvadą: nekreipdama dėmesio į patarimus griežtinti fiskalinę drausmę ir išlaidaudama daugiau negu kitos Baltijos „sesės“, Lietuva, ko gero, kritiniu momentu pristabdė ekonomikos lėtėjimą, todėl dabar turi geresnius šansus išvengti vadinamojo „kieto nusileidimo“, negu Latvija ir Estija.
