Prieš 2008 m. balandžio 2–4 d. Bukarešte vykusį NATO viršūnių susitikimą, kur iš esmės turėjo būti sprendžiamas Ukrainos ir Gruzijos būsimos narystės Aljanse klausimas, Lietuvoje nutiko neįprastas dalykas – internetinės žiniasklaidos puslapiuose bent trumpai buvo įsiplieskusi diskusija dėl Lietuvos vykdomos užsienio politikos.
Diskusijos objektas buvo mūsų šalies Rytų politikos taktika: ar Lietuva turi beatodairiškai remti vadinamųjų Rytų Europos „naujųjų demokratijų“ (Ukrainos, Gruzijos) narystę NATO, ar dar truputį palūkėti ir įsitikinti tose šalyse vykdomų demokratinių reformų tvarumu?
Šio straipsnio tikslas – ne agituoti už vieną ar kitą požiūrį, bet kiek įmanoma nešališkiau įvertinti Lietuvos (ir Vakarų apskritai) vykdomos Rytų politikos sėkmes ir nesėkmes 2007 metais. Rytų politika šiame straipsnyje suprantama kaip užsienio politika „naujųjų demokratijų“ (Ukrainos, Moldovos ir Gruzijos) atžvilgiu.
Demokratijos purslai Rytų Europoje
Lietuva (ir jos Vakarų partneriai) deda visas pastangas, kad trečioji demokratijos banga, anksčiau „apsėmusi“ Lietuvą, nusiristų iki pat Pietų Kaukazo. Bent jau toks uždavinys nuolat deklaruojamas mūsų šalies politikų ir pareigūnų kalbose.
Tačiau, kaip teigia skeptiškiau nusiteikę apžvalgininkai, Ukrainą, Moldovą ir Gruziją iki šiol pasiekė tik demokratijos bangos purslai. Esą „spalvotosios revoliucijos“ Gruzijoje bei Ukrainoje ir dalinis Moldovos valdančiojo elito demokratizavimasis neturėtų būti laikomi baigtine šių šalių transformacija.
Kaip sekėsi „naujosioms demokratijoms“ vykdyti demokratines reformas 2007 metais? Ar galima kalbėti apie padarytą pažangą, kuri leistų konstatuoti Lietuvos (ir jos Vakarų partnerių) vykdomos Rytų politikos sėkmę?
Kad būtų išvengta subjektyvių interpretacijų, tegul į šiuos klausimus atsako skaičiai. Vienas patikimiausių šaltinių, pateikiantis kasmet atnaujinamas pasaulio valstybių demokratijos indekso vertes, yra JAV organizacija „Freedom House“. Jos interneto svetainėje skelbiamą demokratijos indeksą sudaro du parametrai: politinės laisvės (skaičiuojamas iš 10-ies rodiklių) ir piliečių teisių užtikrinimo (skaičiuojamas iš 15-os rodiklių). Jų suapvalinti vidurkiai pateikiami skalėje nuo 1 iki 7, kur 1 reiškia didžiausią, o 7 – mažiausią laisvę.
Ukrainos ir Moldovos balai per 2007 m. išliko nepakitę. Politinės laisvės užtikrinimas Ukrainoje vertinamas 3, o pilietinių teisių užtikrinimas – 2 balais, šalis priskiriama prie „laisvų“ kategorijos. Moldova 2007 m. liko „iš dalies laisvų“ šalių kategorijoje. Politinės laisvės užtikrinimas Moldovoje vertinamas 3, o pilietinių teisių apsauga – 4 balais.
Gruzija, „Freedom House“ vertinimu, per 2007 m. ne tik netapo demokratiškesnė, bet ir žengė žingsnį priešinga kryptimi. Lyginant su 2006 m., šioje Pietų Kaukazo šalyje pablogėjo ir politinės laisvės užtikrinimas, ir pilietinių teisių apsauga (abu balai smuktelėjo nuo 3 iki 4). Nors „Freedom House“ dar nepaskelbė išsamių komentarų, galima numanyti, kad prastesnį demokratijos padėties Gruzijoje vertinimą lėmė 2007 m. lapkričio įvykiai. Tą mėnesį Gruzijos policijos pajėgos išvaikė daugiatūkstantinį opozicijos mitingą, o prezidentas Michailas Saakašvilis nutarė įvesti nepaprastąją padėtį, laikinai suvaržydamas susirinkimų ir žodžio laisves.
Įdomumo dėlei galima paminėti, kad Lietuvoje veikiančią demokratiją „Freedom House“ 1999 m. vertino kur kas geresniais balais, nei šiandien vertina Ukrainą, Moldovą ar Gruziją. 1999 m., kai buvo patvirtintas Narystės NATO veiksmų planas Lietuvai, politinės laisvės užtikrinimas mūsų šalyje buvo įvertintas 1 balu, o pilietinių teisių apsauga – 2 balais. Šis palyginimas liudytų, kad kai kurių apžvalgininkų keliamas klausimas, ar ne per anksti Ukrainai ir Gruzijai belstis į NATO duris, nėra visai be pagrindo.
Po NATO skėčiu skuba ne visi
Kitas Lietuvos Rytų politikos uždavinys, kurį nuolat kartoja mūsų šalies politikai ir pareigūnai, yra „naujųjų demokratijų“ suartėjimas su NATO ir ES. Deja, išmatuoti per 2007 m. padarytą pažangą šioje srityje taip pat nėra lengva.
Kokybiškai naujo santykių su NATO ar ES etapo, išreikšto atitinkamomis sutartimis, nė viena iš „naujųjų demokratijų“ 2007-aisiais nepasiekė. O kitų vertinimo kriterijų nelabai ir yra, jei nenorima nuklysti į subjektyvių interpretacijų sritį. Šį teiginį galima pailiustruoti pavyzdžiu jau iš 2008 metų: ar visai tikslu būtų tvirtinti, kad Bukarešto NATO viršūnių susitikime Aljansas pažadėjo Ukrainai ir Gruzijai visateisę narystę? Ar reikėtų šį įvykį laikyti Ukrainos ir Gruzijos santykių su NATO proveržiu?
Tačiau, kalbant apie „naujųjų demokratijų“ suartėjimą su NATO ir ES, galima pasitelkti kitą kriterijų – Ukrainos, Moldovos ir Gruzijos visuomenių paramą šių šalių narystei NATO ir ES. Juk vertybinė visuomenės orientacija yra ne mažiau svarbi už oficialų valdžios dialogą su euroatlantinėmis organizacijomis. Provakarietiškų pažiūrų stiprėjimą Rytų Europos šalyse reikėtų laikyti neabejotina Lietuvos (ir jos Vakarų partnerių) vykdomos Rytų politikos sėkme.
Mažiausiai klausimų kelia Gruzijos atvejis. Kaip rodo Tarptautinio respublikonų instituto atliktų apklausų duomenys, 2006 m. balandį narystės NATO šalininkų šioje šalyje buvo 74 proc., priešininkų – 10 procentų. 2007 m. narystės NATO šalininkų dalis jau perkopė per 80 procentų, o priešininkų gretos beveik visiškai ištirpo. Praktiškai analogiška tendencija pastebėta ir dėl Gruzijos visuomenės paramos šalies narystei ES.
Moldovos gyventojai savo šalies narystės NATO ir ES taip entuziastingai netroško. Kišiniove įsteigto Viešosios politikos instituto atliktų apklausų duomenimis, narystės ES šalininkų Moldovoje nuo 2006 m. lapkričio iki 2007 m. lapkričio pagausėjo nuo 68 proc. iki 76 procentų. Pora procentų padidėjo ir narystei ES nepritariančių moldavų dalis (nuo 6 iki 8 procentų). Tačiau dėl narystės NATO pastebėta visiškai priešinga tendencija: 2006 m. lapkritį Moldovos narystei NATO pritarė 34 proc. gyventojų, o 2007 m. lapkritį tokių jau tebuvo tik 23 procentai. Narystės NATO priešininkų atitinkamai pagausėjo nuo 18 iki 41 procento.
Ukrainoje visuomenės nuomonė per 2007 m. beveik nepakito. Ukrainos A. Razumkovo ekonominių ir politinių tyrimų centro duomenimis, narystės NATO šalininkų dalis 2007 m. svyravo apie 16–21 proc. ir buvo kur kas mažesnė už narystei NATO nepritariančiųjų dalį (54–60 procentų). Narystės ES atžvilgiu ukrainiečiai nusiteikę palankiau: 2007 m. šalininkų buvo apie 46–54 proc., o priešininkų – apie 29–36 procentus.
Taigi vieninteliu Rytų politikos fronto laimėjimu laikytina tai, kad per 2007 m. Moldovoje akivaizdžiai sustiprėjo parama šalies narystei ES. O nesėkme reikėtų laikyti tai, kad daugumos ukrainiečių skepticizmas NATO atžvilgiu nesumažėjo, o moldavų – netgi ženkliai padidėjo. Bet, prieš darant kokias nors išvadas, reikėtų grįžti prie Lietuvos pavyzdžio.
Įdomu prisiminti, kad 2000 m., kai Lietuva jau buvo pradėjusi vykdyti Narystės NATO veiksmų planą, narystei NATO nepritariančių lietuvių dalis vis dar buvo didesnė už jai pritariančių tautiečių dalį. 2000 m. liepą „Baltijos tyrimų“ atliktos apklausos duomenimis, NATO rėmėjų buvo 35 proc., o priešininkų – 47 procentai. Šis faktas turėtų priversti susimąstyti tuos, kurie menką Ukrainos gyventojų paramą narystei NATO nurodo kaip pagrindinę kliūtį šios šalies kelyje į visateisę narystę.
Skaičiuojame viščiukus...
Apibendrinant nėra sunku atsakyti į klausimą, ar 2007 m. Lietuva (kartu su partnerėmis) padarė pažangą, įgyvendindama du šiame straipsnyje aptartus Rytų politikos uždavinius – skatindama demokratines reformas „naujosiose demokratijose“ ir stiprindama jų visuomenių provakarietišką orientaciją. Skaičiai rodo, kad apčiuopiamos pažangos per 2007 m. nepadaryta.
Vis dėlto reikia pripažinti, kad šie Rytų politikos uždaviniai gali būti išspręsti tik per ilgą laiką. Politiniai režimai ir visuomenės vertybės nepasikeičia per vienus metus. Kantrybe turi apsišarvuoti ne tik Lietuvos užsienio politikos formuotojai, bet ir jų kritikai.
Bet esama ir ne tokių „globalių“ Lietuvos Rytų politikos uždavinių, susijusių su mūsų šalies verslo įsitvirtinimu Rytų Europoje ir Lietuvai naudingų energetinių projektų plėtra. Ar 2007 m. buvo padaryta pažanga šioje srityje, bus mėginama įvertinti antroje šio straipsnio dalyje.
Povilas Žielys
