Vadovaujant Dariui Maskoliūnui Vilniaus „Lietuvos rytas“ nusileido Barselonos „Regal Barcelona“ komandai. Žurnalistas Martynas Pocius įdėmiai stebėjo rungtynes ir dalinasi savo mintimis su Krepsinis.net lankytojais.
Agresyvumas puolime. Po pirmųjų rungtynių kėliau klausimą, kur yra komandos snaiperiai. Klausimas vakar vėl liko neatsakytas. Negana to, pradėjau abejoti, ar komandoje yra krepšininkų, galinčių apžaisti varžovą vienas prieš vieną – ne nugara, ne išlindus iš už užtvaros, o „tradiciškai“, stovint veidu į besiginantįjį. Tą pakankamai sėkmingai darė tik Renaldas Seibutis, todėl sutraukdavo prie savęs papildomus „Barcelona“ krepšininkus ir sėkmingai atmesdavo kamuolį komandos draugams, į savo sąskaitą įsirašydamas rezultatyvius perdavimus. Faktas, kad kitų, galinčių prasiveržti krepšininkų sudėtyje, „Lietuvos rytas“ tikrai turi: Nemanja Nedovičius, Steponas Babrauskas, Janis Blumas, prieš lėtesnį varžovą - Leonas Radoševičius, tačiau tai vakar nebuvo išnaudojama. Treneris Darius Maskoliūnas teigė, kad komandai buvo nurodyta rengti ilgas atakas, tačiau jos apsiribodavo kamuolio perdavimais ties tritaškio linija ar bandymais sužaisti „du prieš du“, aukštaūgiams užtvaras statant aukštai ties tritaškio linija, kurios pasiteisindavo retai, nes „Barcelona“ aukštaūgiai neturėjo problemų pasitikdami mažesnius krepšininkus, tuo tarpu kitoje aikštės pusėje likę vilniečiai paprastai atlikdavo tik statistų vaidmenį ir nesistengė aštrinti atakų, įkirtinėjant krepšio link.
Įžaidėjų indėlis. Blumas ir Nedovičius yra skirtingo stiliaus krepšininkai, galintys į žaidimą įnešti savų „prieskonių“, tačiau vakar trumpalaikių pokyčių „Lietuvos ryto“ žaidime pasimatė tik serbui aikštelėje pasirodžius pirmą kartą. Pastarasis buvo tarsi įspaustas į jam nepatogaus žaidimo rėmus, draudžiančius improvizuoti, todėl nerado sau vietos, o Blumas strigo varžovų gynyboje ir pasižymėjo tik tolimais metimais iš sunkių padėčių. Jei abu komandos įžaidėjai drauge atlieka vos 2 rezultatyvius perdavimus, tai net nemačius rungtynių parodo, kad puolimas turėjo problemų, o, jei komanda per 40 minučių nesugeba peržengti 50 taškų ribos, tos problemos buvo didelės ir sprendimo „Lietuvos rytas“ dvikovos metu nerado.
Predragas Samardžiskis. Maskoliūnas spaudos konferencijoje negailėjo kritikos savo vidurio puolėjui, teigdamas, kad jam yra skiriama pakankamai kamuolių, todėl vidurio puolėjas turi perdavimus versti taškais bet kokiu būdu. Žinoma, treneriui geriau matyti, tačiau man tokia kritika pasirodė per griežta, nepaisant to, kad makedonas nėra mano mėgstamų žaidėjų sąraše. Ne paslaptis, jis nėra stipriausias žaisdamas vienas prieš vieną, tą matėme ne tik „Lietuvos ryte“, bet ir nacionalinėje rinktinėje, kurioje Predragas toli gražu irgi nebuvo taškų darymo mašina ir priklausė nuo komandos draugų indėlio. Jei jis kamuolį gauna „centruodamas“ pozicinėje atakoje prieš vidutinio lygio vidurio puolėją, nenusileidžiančiu nei mase, nei greičiu, Samardžiskio puolimo arsenalas tampa ribotu, jis ima ieškoti komandos draugų. Tikėtis, kad, komandos vairą perėmus Maskoliūnui pradės rodyti stebuklus, vargiai galėtų net didžiausias optimistas, todėl trenerio užduotis visų pirma yra išspausti iš žaidėjo jo galimybių maksimumą aikštelėje, išnaudojant jo geriausias (nors ir ribotas) savybes, o ne pažeriant kritiką spaudos konferencijoje.
Juanas Carlosas Navarro. Keista buvo vakar matyti neužpildytą net apatinę arenos dalį. Keista todėl, kad aš, mylėdamas krepšinį (ką deklaruoja dauguma krepšinio šalies tautiečių), daryčiau viską dėl galimybės savo akimis pamatyti tokių krepšininkų kaip „La bomba“ žaidimą. Taip, dabar yra sezono pradžia, vasara „parduota“ Ispanijos rinktinei, tačiau ir nebūdamas geriausios formos vakar Navarro pademonstravo, kodėl yra laikomas vienu geriausiu Europos atakuojančiu gynėju. Vos pasirodęs aikštelėje jis iškart ėmė kelti chaosą vilniečių gynyboje. Prieš jį Dulkys vargo tiesiogine prasme ir gali tik džiaugtis, kad tolimi metimai ispanui vakar nekrito. Verta atkreipti dėmesį į tai, kaip puikiai Navarro išnaudojo komandos draugų dažnai ir dvigubas užtvaras ir tai nebuvo kažkokie planuoti deriniai. Po užtvarų net būdamas laisvas jis nepiktnaudžiavo metimais, o stengėsi dar labiau paaštrinti ataką, puikiai „užmesdamas“ kamuolį Nate‘ui Jawai ar kitam aukštaūgiui. Būtent Juanas Carlosas tapo Seibučio trijų pražangų per keliolika sekundžių „scenarijaus autoriumi“, po kurių „Lietuvos ryto“ žaidimo kreivė ėmė leistis.
Klaidos. „Eurolygoje“ varžovai klaidų neatleidžia. Ypač tokių atkarpų, kurių metų kamuoliai prarandami 4 atakas iš eilės ties tritaškio linija. Įdomumo dėlei pasitikrinau, kiek klaidų padarė savo turo rungtynes jau sužaidusios kitos komandos turnyre: daugiau klaidų už „Lietuvos rytą“ padarė tik pratęsimą žaidusios Maskvos CSKA ir Belgrado „Partizan“ ekipos. Ypač apmaudu, kai kamuoliai perduodami į užribį arba grąžinant kamuolį į žaidimą taip, jog juo pataikoma į liniją. „Barcelona“ vakar tikrai nežibėjo, todėl, kaip ir pirmojo rato dvikovoje, vilniečiai turėjo realų šansą iškovoti pergalę. Tačiau vien per pirmą pusę suklydus 10 kartų, pergalės tikėtis bus sunku ir prieš mažiau tituluotus varžovus.
