Į šį klausimą penktadienį „Litexpo“ parodų rūmuose vykusioje Vilniaus knygų mugėje bandė atsakyti Mažvydas Jastramskis, Jūratė Kavaliauskaitė, Vaidas Morkevičius, Ieva Petronytė ir Ainė Ramonaitė. Jie pristatė knygą „Ar galime prognozuoti Seimo rinkimus. Trijų kūnų problema Lietuvos politikoje“.
Keistas lietuvių įprotis
Prognozuoti rinkimų rezultatus galima įvairiais būdais. Vienas jų – rinkėjų apklausos, kurių rezultatas būna tuo labiau patikimas, kuo arčiau rinkimai. Tačiau Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesorė A. Ramonaitė pastebi, kad Lietuvoje vienas kintamasis daro sistemą neprognozuojamą.
„Tai slypi ir mūsų rinkėjų logikoje, nes jie ieško naujienų. Vakaruose yra, kad žmonės turi tam tikrą įprotį, tam tikrą partiją, už kurią balsuoja. Jei kažkokia naujiena išlenda, tai būna labai didelis į vykis. O pas mums kažkas nutiko 2000 m., kai rinkėjai pradėjo bandyti naujas partijas.
Tada pasidarė kažkoks atvirkščias reikalas, kai pripranti ne prie partijos, o prie partijos keitimo, bandai naujas ir nebesi prie nieko prisirišęs. Tada žiūri, kas šiemet bus naujiena, šviežiena. Tada ta partija, kuri pagauna tą bangą, jos reitingas gali greitai pasikeisti“, – knygos pristatyme kalbėjo A. Ramonaitė.
Profesorės teigimu, lietuviai paprasčiausiai turi naujienų lūkestį.
„Vasarą prieš 2016 m. Seimo rinkimus darėme tyrimą. Žmonės vis dar svarstė, kas bus tas laimėtojas, dar nebuvo aišku. Kadangi liberalai susimovė, reikėjo ieškoti alternatyvos. Jei būtų dar kažkas atėję, būtų galėjusi situacija pasikeisti. Mūsų rinkėjai neturi to savisaugos jausmo „O jeigu bus blogai?“, – pastebėjo A. Ramonaitė.
O štai minėtasis „liberalų susimovimas“ (2016 m. Specialiųjų tyrimų tarnyba tuometiniam Liberalų sąjūdžio pirmininkui Eligijui Masiuliui pareiškė įtarimus dėl prekybos poveikiu – aut. past.) kaip tik rodo, kad kartais skandalai politikams gali būti naudingi, pastebėjo VU TSPMI dėstytoja I. Petronytė.
„Liberalų sąjūdis dabar atrodo labai smukęs, bet 2016 m. Seimo rinkimuose jie pasirodė nelabai blogai. Man kilo klausimas – kaip čia nutinka, kad nutikus skandalui nepuolame politikų teisti. Iš dalies turbūt tai yra uždelsto dalyko veikimas, kita – kaip partija tvarkosi su skandalu ir koks skandalas kokią partiją ištinka“, – sakė I. Petronytė.
Viską gali pakeisti vienas žmogus
VU TSPMI docentas Mažvydas Jastramskis teigia, kad Lietuvos politikoje egzistuoja trys kūnai – pasiūla (politikai, partijos, jų programos), paklausa (rinkėjų norai) ir Lietuvos rinkimų sistema. Būtent pastaroji įneša nemažai sumaišties, norint prognozuoti rinkimus.
„Matome, kaip dažnai žmonės keičia preferenciją – vienuose rinkimuose balsuoja už vieną partiją, kituose už kitą. Pas mus atsiranda dar grupė žmonių, kurie vaikšto į kas antrus rinkimus. Tad žmonių, kurie balsuoja už vieną partiją, yra mažiau negu pusė. Bet yra problema, kad mes nežinome, už ką gali balsuoti ta likusi pusė. Tie žmonės vis kažko laukia, kas atsitiks, kas galėtų laimėti tuos rinkimus. Tu žinai, kad tai yra nežinomasis ir nelabai gali kažką su tuo padaryti, – pastebėjo M. Jastramskis.
Knygos autoriai taip pat pastebi, kad Lietuvoje partijų vertinimą ir rinkėjų pasirinkimą dažnai lemia asmenybės, tačiau jos nėra svarbiausias faktorius.
„Amerikoje lyderystė, ko gero, lemia kur kas daugiau. Žmonės ten sau leidžia pakankamai dažnai nubalsuoti už kitos, oponento partijos kandidatą. Tai neatrodo kažkas neįtikėtina. Ten tas personalizacijos faktorius labai reikšmingas nuo senų laikų. Lietuvoje neabsoliutinčiau tų lyderių ir asmenybių. Man būna juokinga, kai žmonės sako, kad balsuoja už žmogų, o ne partiją. Tai paaiškinkite man, kaip valstiečiai laimėjo antrame ture, kai dalyvavo daugybė žmonių, kurių niekas nepažinojo. Akivaizdu, kad tada balsavo už partiją“, – pastebėjo A. Ramonaitė.
2019 m. Lietuvoje vyks treji rinkimai – savivaldos, prezidento bei Europos Parlamento.
