Lietuvos piligrimai Sibire tvarkė tremtinių ir lageriuose kalėjusiųjų kapines, taip norėdami ne tik gaivinti istorinį atminimą, bet ir skleisti bei atkreipti dėmesį į laisvės vertybę.
Piligrimų iš viso buvo 15 – kunigas, dvi vienuolės, ekspedicijos vadovas Gintautas Alekna ir 20-30 metų katalikiškas jaunimas. Ši ekspedicija išsiskyrė iš žinomo projekto „Misija Sibiras“ tuo, kad tai buvo piligriminė kelionė – tremties, lagerių vietose buvo meldžiamasi, Sibiro platybėse aukojamos šventos mišios.
Tikėjimas, kaip rodo liudijimai, anuomet buvęs tvirta paguoda į nežmoniškas sąlygas patekusiems ištremtiems arba lageriuose įkalintiems lietuviams, dabar tapo įkvėpimu ir palaikymu nelengvoje ekspedicijoje. Piligrimai lankė tremties ir kalėjimų vietas, tvarkė kapines.
„Visos kapinės yra apleistos. Mes įsivaizduojame tokį kapinių tvarkymą: gėlyčių pasodiname, smėliuko pabarstome, bet ten – nieko panašaus. Pavyzdžiui, aplink Vorkutą kapines reikėjo tiesiog atkovoti iš tundros. Jos buvo apaugusios visokiais karklais, berželiais keružiais. Kad ta vieta atsivertų, reikia nurauti, nupjauti medžius nuo kapų. Ten sutvarkėme ketverias kapines“, – Eltai pasakojo viena ekspedicijos organizatorių vienuolė Danguolė Gervytė. Be to, piligrimai atstatinėjo nuvirtusius kryžius, tvirtino tvoreles, lietuvių kapines Andronove aptvėrė nauja tvora.
Ekspedicija išvyko liepos 26 dieną, o grįžo penktadienį, rugpjūčio 13-ąją. Jos tikslas – Rusijos Komijos respublika, aplankyta Inta, kur buvo ištremta daug lietuvių, Kožymas, taip pat lagerių kapinės, kuriose ilsisi ne vien lietuviai. Vorkutoje piligrimai dalyvavo 29-osios šachtos sukilimo minėjime.
„Ten buvo sušaudyta nemažai šachtininkų, lagerių kalinių, kurie reikalavo, kad juos maitintų. Buvo toks šūkis: „Nebus duonos, nebus ir anglies“. Vorkutoje tvarkėme kapines, susitikome su žmonėmis iš Memorialo organizacijos. Ji Rusijoje yra atsakinga už represijų aukų įamžinimą“, – pasakojo sesuo D. Gervytė.
Iš Vorkutos ekspedicija patraukė į Šiaurės Uralą, Labytnangų kryptimi, kur būta lagerių, po to leidosi piečiau. Baziniu tašku pasirinkta Pečiora, iš jos piligrimai keliavo į kelias vietas. Viena svarbesnių – jau minėtasis Andronovas, kur palaidoti lietuviai tremtiniai.
„Kapinės yra sunkiai pasiekiamos, ten miško darbininkai, medžiotojai atklysta, bet pats kaimas yra išnykęs. Iki ten plaukėme laivu Pečioros upe. Buvome ir Kedrovyj Šore, ten yra likusių lietuvių“, – teigė vienuolė D. Gervytė.
Kalbėdama apie sutiktus lietuvius sesuo geru žodžiu minėjo vieną verslininką, buvusių lagerininkų sūnų, kuris liko dirbti ir gyventi Rusijoje. Šis žmogus kaip galėjo stengėsi padėti – suorganizavo autobusiukus, laivą iki Andronovo.
„Laivas buvo labai netikėta ir labai gerai, nes tada galėjome nusigabenti medžiagas. Kitaip tektų 30 kilometrų nusinešti ant pečių lentutes tvorai tverti. Kuolus iš ten esančių medžių kirtome“, – pasakojo D. Gervytė.
Piligrimai tvarkė tremtinių kapines Kadžerome, kur yra išlikęs nedidelis kaimelis, ir dar vienas netoliese. Po to vyko į Uchtą, iš ten – į Maskvą, iš jos į Vilnių.
Ekspedicijos dalyviai tolimesnius atstumus įveikė traukiniais, mažesnius – pėsčiomis. „Visur reikia paėjėti, neprivažiuosi arti. Nors mums labai sekėsi su transportu, buvome nusiteikę iki kai kurių kapinių net po 30-40 kilometrų kulniuoti, bet kažkaip pasisekdavo, vis kas nors pavėžėdavo“, – pasakojo sesuo D. Gervytė.
Be jau minėtojo verslininko, ekspedicijos dalyviai sutiko ir daugiau lietuvių – garbaus amžiaus, dažniausiai labai kukliai gyvenančių. „Kadžerome mus labai gražiai tremtinių vaikas priėmė. Senukas visur ėjo su mumis, tuos, kas netilpo į „gaziką“ savo „žiguliuku“ pavežė. Bet ir rusai buvo geranoriški, nė karto nepajutome neigiamos reakcijos“, – sakė D. Gervytė.
Sesuo D. Gervytė yra iš Marijos Dangun ėmimo kongregacijos, kurios misija yra švietimas ir ugdymas.
„Idėja lankyti tremties vietas gimė galvojant apie tai, kad istorijoje yra daug neteisybės patirties. Kad tai suvoktume, įsisąmonintume, reikia patirti, pamatyti. Kaip žydai per visą Europą atvažiuoja tvarkyti saviškių kapinių, tai kodėl mes neturėtume to daryti tvarkydami tremtinių arba kalinių kapines?“ – klausė vienuolė.
Ji pasakojo, kad ir prie kongregacijos susibūręs katalikiškas jaunimas seniai svajojo apie tokią ekspediciją. Jai pasibaigus planuojami įvairūs susitikimai. Piligrimai nori skleisti savo patirtį, žinias ir tikisi, kad sulauks mokyklų kvietimų. Yra numatyta rengti fotografijų parodas – fotografavo vienas jaunuolis iš grupės ir ekspedicijos vadovas G. Alekna. Norima padaryti maždaug 15 minučių filmuką, kurį būtų galima naudoti edukaciniais tikslais.
„Akcentas yra pristatyti ne tai, kad mes važiavome, bet kad tokios vietos yra kad jos yra svarbios istorijai. Lankyti tas vietas yra prasminga ir tuo, jog tada mes tarsi mokomės, kad joks režimas, diktatūra negali dominuoti. Norime, kad tai padėtų įsisąmoninti, jog ir šiuo metu pasaulyje dar yra vietų, kur ribojama žodžio, tikėjimo laisvė. Mūsų žinia - kad kiekvienas turime prisidėti puoselėjant laisvę“, – sakė sesuo D. Gervytė.
