Šiaurės Lietuvoje galvijų laikoma nedaug, nes čia labai geros žemės ir vyrauja augalininkystė, tačiau pieno kooperatyvų sutiksime ir čia. Vienas iš jų – „Šiaurės pienas“, subūręs per 70 smulkiųjų pieno gamintojų Pakruojo r. Kaip juokauja kooperatyvui 8 metus vadovaujantis Ramūnas Livanas, šiame krašte nelabai daugiau kooperacijos apraiškų ir rasime.
R. Livanas nesiskundžia, kaip dabar įprasta, kad pieno gamintojams sunkūs laikai. Jis sako manantis, kad sunkūs laikai ateina tuomet, kai žmogus rankos ar kojos netenka, o kol gali dirbti, tai visuomet ir išeitis atsiras. Jis pats karvių nelaiko, pieno nemelžia, sakydamas, jog tik tokiu atveju galima skaidriai dirbti ir bendrauti su kooperatyvo nariais, kad niekam jokių blogų minčių nekiltų. Vadovas pabrėžia, jog svarbiausia kooperatyvo veikloje – už pieną gaunama kaina, niekas kitas žmonėms taip labai nerūpi, todėl kooperatyvas jokių kitų paslaugų neteikia. Buvo minčių įkurti pieninę ir perdirbti produktus, tačiau detaliai paskaičiavę, kas kiek kainuos, nusprendė šios idėjos atsisakyti. „Didieji miestai Vilnius, Kaunas ar Klaipėda toli, produktų neprivežiosi, labai išauga savikaina, todėl pagalvojom, kad geriau žvirblis rankoj, nei briedis lankoj. Su netikusiu planu gali ir visą kooperatyvą paskandinti“, – paaiškino R. Livanas. Kooperatyvas visą laiką vertėsi tik savo jėgomis, nesinaudojo jokia parama, tačiau sugebėdavo savo nariams prireikus suteikti paskolą, kad šie galėtų įsigyti reikiamą darbui įrangą ar techniką. „Kooperatyvas yra stipri jėga, tačiau smulkiųjų pieno gamintojų jėgą riboja pieno kokybė, kuri yra pats svarbiausias rodiklis parduodant pieną ir lemia jo kainą“, – pažymi R. Livanas.
Kooperatyvas turi 3 supirkimo punktus, šaldytuvų, naudojasi pieno perdirbėjų transportu, Lietuvos žalųjų ir žalmargių pieną parduoda „Rokiškio sūriui“. Per dieną vidutiniškai parduoda nuo 4 iki 7 tonų pieno. Sako, kad už pieną iki Naujųjų metų gaudavo, palyginti, neblogą kainą, tik nuo sausio kaina krenta iki 13 euro centų. Stambesniems mokama iki 3 euro centų daugiau nei smulkiesiems. Ateities prognozuoti kooperatyvo vadovas nesiima, tačiau sako, kad situacija su mažomis pieno kainomis Šiaurės krašte, kur žemės labai derlingos, ilgai nesitęs, žmonės kentės iki rudens, o kad žiemai pašarų nebereikėtų ruošti, išparduos karves mėsai ir imsis augalininkystės. Žinoma, tai pačios niūriausios prognozės, vis dėlto tikimasi, kad kainos stabilizuosis ir pieno ūkis išliks.
Kooperatyvas „Lietuviškas pienelis“
Šis kooperatyvas įsikūrė 2005 m. Šalčininkų r. ir jau baigia pirmąjį savo veiklos dešimtmetį. Kooperatyvas vienija 847 narius iš Šalčininkų, Alytaus, Prienų, Trakų, Varėnos rajonų, daugiausia jų – smulkūs, per dieną tiekiantys iki 10 kg pieno, tačiau yra ir stambių, kurie per dieną tiekia iki 1,5 tonos pieno. Kaip pasakoja kooperatyvo vadovė Virginija Julija Rabačiauskienė, nemažai tokių, kurie laiko tik 1 karvę, o kooperatyvui tiekia tik pieno likučius, kas lieka nuo šeimos poreikių. Žiemą kooperatyvas per dieną surenka 24 tonas pieno, vasarą – per 30 t, parduoda „Rokiškio sūriui“. Kooperatyvo nariams mokama skirtinga pieno kaina, kuri priklauso nuo tiekiamo pieno kiekio. Patiems smulkiausiems mokama 25–30 proc. mažesnė kaina nei stambiesiems, nes didelėje aptarnavimo zonoje išauga pieno surinkimo sąnaudos. Kooperatyvas turi 36 pieno supirkimo punktus, tiek pat ir šaldytuvų, 14 mašinų. Per visą gyvavimo laikotarpį kooperatyvas net dukart pasinaudojo Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos „Žemės ūkio valdų modernizavimas“ priemone, pirko naujų šaldytuvų, mašinų, įrangos.
Kooperatyvas svarstė ir apie perdirbimą, tačiau, pamatęs, kaip nukentėjo ūkininkai, kurie prekybos centruose buvo įrengę pieno pardavimo aparatus, šios minties atsisakė. „Pieno produktų gausybė, tik kad pirkėjų trūksta“, – guodžiasi vadovė.
Kooperatyvo vadovė sako matanti, kaip pamažu smulkieji ūkininkai traukiasi iš gamybos, nes jiems tampa per sunku net ir tą vieną karvę laikyti. „Per metus pieno gamintojų sumažėja apie 10 proc. Smulkieji pamažu nunyks savaime, išliks tiks stambūs, specializuoti ūkiai. Visą šį procesą pagreitins dabartinė sunki pieno gamybos padėtis. Dabar išgyvename nežinomybę, laikomės iš paskutiniųjų“, – kalba V. J. Rabačiauskienė.
