Klaipėdos universiteto mokslininkai augina krevetes. Jas baseine mokslininkai užveisė prieš keturis mėnesius, tad dabar metas suskaičiuoti, kiek iš daugiau nei tūkstančio vėžiagyvių išgyveno. Krevetės yra psichologiškai labai trapūs gyviai, nemėgsta gyventi arti viena kitos, o nepakeldamos streso net žūva.
„Krevetės yra labai jautrūs organizmai, jos reaguoja į bet kokį fizinį kontaktą. Bandome jas išrūšiuoti, tai dedame pagal dydį. Na, maždaug, vienodos kategorijos krevetes ir automatiškai maža krevetė nemato didelės ir ji jos nebijo, nevyksta baseinuose patyčios, giliama taip sakyti“, – sako Klaipėdos universiteto studentas Jonas Lelys.
Tad norėdami krevetėms kelti kuo mažiau streso, mokslininkai ir sugalvojo baseiną, kurį vadina krevečių aviliu. Jame vėžiagyviai gyvena keliais aukštais, taip turi ir daugiau asmeninės erdvės.
„Yra lengvai izoliuojamas, gali būti statomas ir lauke, nebūtinai pastate. Iniciatyvios šėrimo sistemos, kaip paduoti, stebėjimo sistemos“, – pasakoja akvakultūros specialistas Gintautas Narvilas.
Mokslininkai pasiima graibštus. Jais krevetes ir gaudys. Toks dėmesys vėžiagyviams nepatinka.
Taigi – didžioji dauguma krevečių išgyveno. Maža to, jos užaugo iki 15 centimetrų ir sveria po 25 gramus. O tokio svorio krevetėmis jau galima ir prekiauti. Žinoma, mokslininkai to nedarys, tačiau jų tikslas ir yra išsiaiškinti, ar mūsų šalyje galima užauginti krevetes prekybai.
„Norime parodyti verslui, kad ir Lietuvoje galima žymiai platesniu mastu auginti krevetes“, – teigia Klaipėdos universiteto rektorius Artūras Razbadauskas.
Maža to, mokslininkai įsitikinę – jei šis eksperimentas pasiteisins ir ateityje, patys lietuviai galės mėgautis pigesnėmis bei ekologiškomis krevetėmis.
„Tai per keturi mėnesius įmanoma užauginti „premium“ produktą. Aukštos pridėtinės vertės ir, aišku, kaina atintinkama. Nesulyginama su atvežtinėm iš Pietų Amerikos ar Azijos. Čia yra vietinis produktas, šviežias, niekad nešaldytas“, – kalbėjo G. Narvilas.
Krevetės yra tokie gyviai, kurie nuolat alkani. Tad mokslininkų sukurtas aparatas jas nesustodamas šeria. O patys mokslininkai vėžiagyviams nepagaili tokių kąsnelių, kurių pačios krevetės natūralioje aplinkoje randa sunkiai.
„Pradžioj yra maitinamos gyvu pašaru, vėliau pereinama prie sauso ir tos pašaro dalelės vis didėja ir didėja“, – sako J. Lelys.
Jei krevetė alkana, ji ieško silpnesnės ar besineriančios savo giminaitės. O jei maisto gauna reguliariai – užauga tikros milžinės:
„Vėžiagyviai irgi neriasi. Keičia, kaip sakant, kiautą, taip didėja jos kūno dydis, jos kūno ilgis. Ir šitam kiautui reikalinga suformuoti makro elementai, tai kalcis, magnis.“
Kadangi šių elementų gausu jūriniame vandenyje, krevetės jame ir gyvena. Tokį vandenį mokslininkai sukuria patys, čia pat, laboratorijoje:
„Į gėlą vandenį mes sudedam visus makro elementus – tai ir natrį, ir kalcį, ir kalį, ir magnį. Kad visi makro elementai būtų vandenyje ir krevetės būtų sveikos ir laimingos.“
Viso pasaulio mokslininkai pastebi, jog jūros išteklių žmonių maistui sparčiai mažėja. Todėl tokie eksperimentai, kai krevetės ar kiti vandenų gyvūnai auginami laboratorijose, vis labiau populiarėja.
