„Balsas.lt“ vyriausiasis redaktorius Saulius Spurga kalbasi su Vytauto Didžiojo universiteto profesoriumi, Lietuvių išeivijos instituto direktoriumi, "Balsas.lt" apžvalgininku Egidijumi Aleksandravičiumi.
- Pakalbėkime apie tam tikrą teisinę ir konstitucinę stagnaciją, savotiškas juridines pinkles, į kurias patekusi šalis. Kaupiasi atvejai, kai dėl grynai juridinių priežasčių užkertamas kelias priimti sprendimus, kurie būtų naudingi valstybei. Pavyzdžiui, pagal Konstitucinio Teismo (KT) išaiškinimą Seimo nariai negali gauti atlyginimo už jokį kitą darbą. Šis sprendimas iš mūsų parlamento eliminavo mokslininkus, akademinių sluoksnių atstovus. Tai nuostolis Seimui, jo intelektinis potencialas akivaizdžiai sumažėjo. Čia galime prisiminti ir KT išaiškinimą dėl vietos tarybų savivaldos, kuris, kaip kartą esate minėjęs, blogą valdymo sistemą pavertė dar blogesne. Pastarasis KT išaiškinimas dėl dvigubos pilietybės lėmė, kad dalis tautos gali likti atskirta nuo Lietuvos. Daugelis politikų, Lietuvos piliečių sutiktų, kad šie klausimai būtų išspręsti kitaip, tačiau tai padaryti yra labai sunku dėl sudėtingų procedūrų, taip pat itin griežto referendumo įstatymo. Kokia čia būtų išeitis?
- Lengvų išeičių nematyti. Iš tiesų neapleidžia įspūdis, kad mūsų, lietuvių, politinė vaizduotė dabar yra sustingusi - mes tartum nustojome kurti ir tobulinti savo valstybės santvarką ir Konstitucijos dvasią. Šis sąstingis itin išryškėjo įstojus į Europos Sąjungą, kas pakeitė Lietuvos padėtį. Dar iki įstojant, matyt, reikėjo pradėt kur kas daugiau galvoti apie savo santvarką, taip pat apie mūsų tautos atstovų korpuso formavimo principus. Juk dabar įmanoma būti ir Seime, ir Vyriausybėje tuo pačiu metu, tačiau nebegali būti sporto federacijos prezidentas ir tautos atstovas, profesorius ir tautos atstovas. Akivaizdu, kad čia esama nenuoseklumo, tam tikrų ydų. Jos sumažina tautos atstovybės funkcionalumą, produktyvumą.
Sustojo pats galvojimas, kad per įstatymų ir Konstitucijos tobulinimą mes keičiame savo gyvenimo formas. Liko vienintelis "agregatas", Konstitucinis Teismas, kuris šiandien gali elgtis taip, kad nuolat rodytų, kiek yra neaiškumų ir netobulumų pačioje mūsų Konstitucijoje.
- Tačiau ir šio "agregato" veikla pastaruoju metu vertinama kritiškiau. Diskusijų sukėlė KT 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas, išaiškinantis dvigubos pilietybės suteikimo problemas. Filosofas K. Girnius šį dokumentą apibūdino kaip lėkštą, giliai nuviliantį. Pasipylė kritika, kad Konstitucijoje numatytus atskirus dvigubos pilietybės suteikimo atvejus KT išaiškino kaip turinčius būti labai retus, nors žodis "atskiras" lietuvių kalboje tokios reikšmės neturi. Ir išvis, atrodo, kad bėgant metams KT nutarimų pobūdis pasikeitė. Iki tam tikro meto KT tik konstatuodavo, atitinka įstatymas Konstituciją ar ne, tačiau pastaruoju metu įvairūs nurodymai ir patarimai išsiplėtė. Pavyzdžiui, KT konstatuoja, kad kyla rizika, jei viena ar kita informacija paklius Seimo nariams, arba pateikia savo svarstymus apie LRT abonentinį mokestį. Pačioje Konstitucijoje apie tai nekalbama, tad kartais nelabai aišku, kokiu pagrindu padarytas išaiškinimas ir kaip juo vadovautis.
- Teisėje apskritai sąvokos "daug", "mažai", "labai" neturi būti dažnai vartojamos. Kaip suprasti tą "dažnai" ar "retai"? Statistika čia sunkiai įmanoma. Arba - pilietybė suteikiama "už ypatingus nuopelnus". Kas yra "ypatingi" ar "neypatingi" nuopelnai? Man šitie išaiškinimai ir debatai tik įrodo, kad Lietuvos Konstitucijos dvasia šiandien yra kažkiek pažeidžiama ir ligota. Pastarųjų metų KT išaiškinimai tarsi kažkoks demoniškas šnibždėjimas liudija tik viena: jau laikas diskutuoti apie naujos redakcijos Lietuvos Konstituciją - neskubant, užsibrėžiant toli į priekį, galbūt net sujungiant į viena įvairiausius tautos vaizduotę jaudinančius pasiūlymus, pradedant vėliavomis bei simboliais ir baigiant kitais dalykais. Gal naują Konstitucijos redakciją reikėtų sukurti Lietuvos tūkstantmečiui, taigi diskutuoti apie ją ilgą laiką, ne porą naktų, ne porą mėnesių. KT negali užpildyti spragų, kurios atsirado kažkada ruošiant, priimant Lietuvos Konstituciją. KT nuolat yra ant labai slidaus slenksčio. Užuot atsakius, ar įstatymas atitinka ar neatitinka Konstituciją, tiesiog taip ar ne, pereinama į komentarą, kaip reikia elgtis pagal Konstituciją. Tokiu būdu, aš esu įsitikinęs, yra uzurpuojama tautos atstovybės ir tautos balso teisė. Kitaip sakant, tai gali pasakyti, nurodyti tik arba Seimas, arba referendumas - tik pati tauta, niekas kitas.
Pirmasis žmogus iš profesionalių politologų ir teisininkų, atkreipęs dėmesį į šią problemą, buvo profesorius Aleksandras Štromas dar 1997 m., iš karto po V. Adamkaus išrinkimo pirmajai prezidento kadencijai. Prisimenu jo viešą paskaitą Vytauto Didžiojo universitete, Kaune, prasidėjus diskusijoms, kaip senoji vyriausybė turi atiduoti savo įgaliojimus. Jis sakė kelis dalykus - savo nuomonę formuodamas aš orientuojuosi į juos. A. Štromas tuomet pasidžiaugė, kad yra sukurtas KT ir kad turime tiek kvalifikuotų konstitucionalistų. Jis net stebėjosi, kad prie sovietų buvo galima tokiems atsirasti. Kita vertus, A. Štromas įspėjo ir dėl laukiančių pavojų. KT, užuot nustatęs, atitinka ar neatitinka Konstituciją įstatymas, pradeda aiškinti - "turi būti padaryta, kad atitiktų". Pasak A. Štromo, peržengti šią ribą - pavojinga. Tokių precedentų yra ne tik Lietuvoje. Manau, kad ši problema Lietuvos politiniam procesui, Lietuvos santvarkos tobulinimo darbui yra labai reikšminga. Daugelį šių klausimų gali išspręsti tik pati Konstitucija. Ten turi atsirasti dalykų, kurie būtų vienareikšmiai.
- Kad pakeistume Konstituciją, reikia surengti referendumą, kuriame "už" turi balsuoti ne atėjusiųjų balsuoti, o visų piliečių dauguma. Tokio aktyvumo sunkoka tikėtis, nors būtų sprendžiami ir itin reikšmingi klausimai, tokie, kaip, pavyzdžiui, dvigubos pilietybės problema. Tuo tarpu jau šiuo metu trims tūkstančiams žmonių, pateikusių prašymus gauti Lietuvos pilietybę, bus išsiųsti atsakymai, kad tokios galimybės nėra. Bėgant laikui mūsų nedidelė tauta praras dešimtis tūkstančių piliečių. Kur išeitis?
- Tokioje padėtyje, kuri susiklostė dabar, išeities nėra. Tai dar vienas mūsų raidos etapas, kai, galbūt ir gero norint, bandant išskaidrinti mūsų teisines miglas, sukūrėme akivaizdžiai ilgalaikį užsitęsusį chaoso klimatą. Tai tęsis ir toliau, kartoju, išeities nematau. Su tuo reikės susitaikyti. Vieniems nirštant, kitiems pagiežingai sakant - patys kalti. Nebent "retai", "atskiras atvejis" reiškia dešimt tūkstančių per metus. Aš ironizuoju, nes toks išaiškinimas yra lyg bombos pakasimas po Prezidentūros pamatais - juk ten kaupiasi tie "atskiri atvejai". O kas yra tie "atskiri"? Tai tie "ypatingi", kuriuos "ypatingi" valstybės sluoksniai pristato kaip "ypatingus". Šią problemą sunku išspręsti, nes mūsų tradicija ir kultūra pati nediktuoja, kas yra toks išskirtinumas.
- Norėčiau paliesti dar ir kitą problemą - KT sprendimų savo ruožtu Seimas taip pat neskuba įgyvendinti, jie "užmirštami" ilgiems metams. Neskubama vykdyti ir Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų.
- Vis dar gyvename teisinio cinizmo kultūros šleife. Teisinio cinizmo kultūrą lemia du reiškiniai - pirma, pačių teisininkų sluoksnio požiūris į teisę kaip į įrankį kitiems valdyti. Sovietiškai rusiškai sakant, tai "diktatura zakona" (įstatymo diktatūra). Čia priklauso ir tokie įpročiai, kai prokuroras ar policininkas gali nesilaikyti vairavimo taisyklių: jos skirtos visokiems "smulkiems gyviams". Tai tęsiasi iš senesnių laikų. Kita vertus, tai lietuvių sąmonės lygis, kuris irgi galbūt iš senesnių laikų atsineša įprotį, kad visa teisė yra svetimos mums valdžios valdymo įrankis, jokių principų neverta laikytis - nepagautas ne vagis. Mes skiriamės nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lietuvių, kuriems Lietuvos Statutas buvo jų tapatumo simbolis. Parodykite šiandien man sluoksnį žmonių, kurie girtųsi, kad laikosi vairavimo taisyklių. Yra tokių, kurie nelaužo įstatymų, bet tai nėra vertybė, girtis tuo nepriimta. Įstatymų laikymasis nėra apsisprendimo, principo dalykas. Įstatymo galbūt laikomasi nebent iš baimės.
- Vyrauja nuostata - jei gali valstybę apgaut, tai apgauk, ir tuo gali pasigirt prie alaus bokalo.
- Tikrai taip. Mes vis dar gyvenam uždaros pokomunistinės, pokolonialinės valstybės ir tautos gyvenimą, ir teisinė sąmonė randasi labai lėtai.
