Liepos 24-ąją penkerių metų Lietuvos kariuomenės vado kadencijai inauguruotas generolas majoras Jonas Vytautas Žukas „Laisvosios bangos“ radijui sakė, kad reikėtų svarstyti dalinį šauktinių kariuomenės grąžinimą ir rengti daugiau nacionalinių karinių pratybų.
Požiūris į šalis gynybą tampa vis palankesnis, finansavimas, panašu, bus padidintas. O kaip su kariuomenės personalu? Kaip reikėtų užtikrinti jo tęstinumą, kad nejaustume kompetetingų specialistų trūkumo?
Reikia numatyti, kokios dabar yra silpniausios grandys. Visiškai aišku, kad labai trūksta kareivių. Dabartinės Lietuvos kariuomenės sudėtis neatitinka įprastos kariuomenės sudėties. Reikia galvoti, kaip pagerinti šią situaciją. Gal daugiau priimti į bazinius karinius kursus, gal didinti savanoriškos krašto apsaugos karių skaičių. Reikia išanalizuoti visus galimus variantus.
Gal manote, kad reikia svarstyti šauktinių kariuomenės klausimą?
NATO kariuomenėse yra trijų rūšių sistemos – profesionali, mišri ir šauktinių. Aš, kaip ekspertas, galiu pareikšti nuomonę, bet negaliu inicijuoti sprendimų. Tai turi nuspręsti politikai. Jei galvojame, kad Lietuvai reikia didesnio kariuomenės rezervo, tai gal galima pasirinkti tarpinį variantą. Ne būtinai privalomoji karinė tarnyba turi trukti 12 mėn. Gal pakaktų 6 ar 4 mėn.
O jūs pats pritartumėte šauktinių kariuomenės gražinimui?
Aš nesu už pačią šauktinių kariuomenę, labiau – už mišrų modelį. Jei yra pakankamai savanorių, tuomet gal nereikia šauktinių. Manau, kad reikia didinti ribinį karių, tarnaujančių kariuomenėje, skaičių. Jau anksčiau minėjau, kad kareivių trūksta, todėl reikia apsispręsti, kaip juos surinkti ir kaip paruoši rezervą. Reikia svarstyti kažkokį mišrų variantą. Gal kariuomenę galėtų sudaryti dalis profesionalių, dalis šauktinių karių. Galima pašaukti tiek, kiek tuo metu kariuomenei reikia. Aš gerai pamenu, kai buvo atsisakyta šauktinių ir pereita prie profesionalių puskarininkių, kurie buvo suformuoti iš privalomąją karo tarnybą baigusių šauktinių. Tai įvyko per gana trumpą laiką ir efektyviai.
Ar, jūsų manymu, ne per reti rezervo karių mokymai?
Tokios mūsų galimybės šiuo metu. Aišku, jų norėtųsi daugiau, tačiau apie 600-700 rezervistų pašaukiami į pakartotinius mokymus. Šis skaičius nėra didelis ir reikia galvoti apie didesnį.
Kaip manote, ar kariams, kurie yra ruošiami šalies gynybai, pakanka pratybų ir galimybių ugdyti savo talentus?
Labai svarbūs yra tarptautiniai mokymai ir kitų kariuomenių pažinimas, asmeniniai ryšiai, partnerystė, tačiau reikia nepamiršti, kad Lietuvos kariuomenė negali mokytis tik tarptautiniuose mokymuose. Ji turi išmokti veikti ir viena, todėl nacionalinių pratybų organizavimui skirsiu daug dėmesio. Tokias pratybas rengia estai, suomiai, todėl ir mes privalome išmokti veikti vieni, jei nutiktų taip, kad neturėtume partnerių, kurie organizuotų gynybą užnugaryje.
Ar turime pakankamas galimybes pratybose išnaudoti naujausią karinę techniką?
Mes turime šį tą naujo – prieštankinę, priešlėktuvinę ginkluotę, kuri yra nauja ir moderni. Mes nepretenduosime į labai brangias ir sudėtingas technologijas, bet transporto priemones, ryšio, naktinio matymo prietaisus ir tai, kas būtina kariui sėkmingai vykdyti užduotis, galime įsigyti. Tai nėra labai sudėtingos ir brangios technologijos, todėl artimiausiu metu stengsimės jas atnaujinti.
Panašu, kad kariai bus aprūpinti. Kokios būklės yra sunkioji karinė technika ir kiek mes su ja galėtume atremti priešą?
Viskas priklauso nuo keliamų uždavinių. Reikia išanalizuoti grėsmės scenarijus, kaip mes galėtume efektyviausiai duoti atkirtį ir kokie yra pagrindiniai prioritetai. Darome prielaidą, kad visgi Baltijos šalių teritoriją gina NATO, tad gal labai sudėtingų priešlėktuvinių gynybos sistemų mums nereikia, tačiau apie ryšio, prieštankines priemones, oro erdvės stebėjimo įrangą mums reikia pagalvoti. Reikia įsigyti tai, kas šiuo metu yra moderniose kariuomenėse, tačiau tik tai, kas yra būtiniausia. Tada jau svarstysime, kaip turimą įrangą tobulinti. Lietuvos kariuomenės problema ta, kad iki šiol būdavo kažkas nuperkama ir pamirštama, o vėliau vėl galvojama, ką daryti. Sistema turi egzistuoti savaime – atsinaujinti, kad nereikėtų tam skirti per daug dėmesio. Prioritetas turėtų būti užduočių vykdymas, o ne technikos atnaujinimas.
Vis mažiau kalbama apie tiesioginę priešo intervenciją. Karas dabar keliasi į informacinę erdvę. Kiek mūsų šalis tam pasirengusi?
Kaip buvęs NATO karinio komiteto narys, galiu pasakyti, kad tai labai aktuali ir diskutuotina tema. Šiuo metu žinome, kad Estijoje yra įkurtas Kibernetinio saugumo centras, Latvijoje toks jau kuriamas. Tai yra NATO, o ne nacionaliniai centrai, todėl įvykių Ukrainoje fone tai vis aktualiau ir Lietuvai, tačiau tik kartu su NATO.
