Pirmose dviejose straipsnio dalyse (Lietuvos KAM 2030-ųjų vizija (1), Lietuvos KAM 2030-ųjų vizija (2) ) buvo analizuojamos bendrosios pasaulio raidos tendencijos ir didžiųjų galių perspektyvos. Šioje beliko aptarti tai, kaip studijoje pristatyti atskiri posovietiniai regionai, nestabilumo arka ir vadinamieji šokai („staigus, netikėtas tam tikro proceso krypties, apimties ir (arba) greičio pokytis, kurio padarinių nepajėgtų efektyviai įveikti esama visuomenės sistema“).
NVS erdvė
Apibendrintai galima teigti, kad šiame dokumento skyriuje pastebimai trūksta prognozių. Pirma, nesvarstoma, ar iki 2030 m. Baltarusija išliks savarankiška valstybe. Jau šiandien ji yra itin priklausoma nuo Rusijos energetiškai ir finansiškai. Eurazijos sąjunga tą priklausomybę tik sustiprins. Todėl vienoks ar kitoks Baltarusijos inkorporavimas į Rusijos Federaciją vidutinėje perspektyvoje yra visai realus, nors ir kaip tokiam politiniam scenarijui besipriešintų A. Lukašenka: anksčiau ar vėliau jam gali tekti pasiduoti Kremliaus spaudimui (kaip tai įvyko Muitų sąjungos atveju).
Antra, neaptariama Ukrainos prisijungimo prie Muitų sąjungos tikimybė. O juk tai yra fundamentalios reikšmės NVS erdvės raidai momentas. Kaip tik nuo to priklauso Eurazijos sąjungos perspektyva tapti įtakingu geopolitiniu ir geoekonominiu Eurazijos centru. Studijoje rašoma: „Europinės integracijos kryptis joje [Ukrainoje – straipsnio autoriaus pastaba] greičiausiai išliks.“ Tai yra netiesioginis atsakymas į iškeltą klausimą. Tačiau kiek ilgai Ukraina bandys stoti į ES, kuri nerodo didelio entuziazmo ją priimti į savo gretas ir vis dažniau kritikuoja Kijevą už demokratijos stoką, o Rusija vis siūlo V. Janukovyčiui savo bloką. Ne paskutinis šiuo atveju yra ir energetinio tranzito klausimas: jeigu „Gazprom“ įgyvendins „Pietų srauto“ dujotiekio projektą, Ukrainos tranzitinė reikšmė labai sumažės ir šalis (jos pajamos iš tranzito) taps priklausoma nuo Rusijos geros valios, o tai leis Kremliui dar aktyviau spausti Kijevą dėl stojimo į Muitų sąjungą. Nors Ukraina yra vienas iš Lietuvos užsienio politikos prioritetų, visa tai KAM dokumente kažkodėl neanalizuojama. O gal jau nebėra?
Trečia, kalbėdami apie Moldovą, studijos rengėjai rašo: „Moldovos provakarietiškos politinės ambicijos turėtų išlikti stabilios, tačiau šalies vientisumas de facto išlieka kvestionuotinas. Per ateinančius du dešimtmečius ši situacija tikriausiai nepasikeis ir gali net dar labiau paaštrėti.“ Su tuo galima sutikti, bet buvo verta nurodyti, nuo ko pirmiausia priklausys šalies teritorinio integralumo problemų išsprendimas (Rusija) ir kiek tikėtina, kad Maskva pripažins Padniestrę (pavyzdžiui, tam, kad pastatytų ten kompleksus „Iskander“ prieš NATO ir JAV PRGS Europoje).
Ketvirta, Kaukazo skyriuje teigiama: „ES Kaukazo valstybės bus svarbios kaip potencialios tranzitinės valstybės energetiniams ištekliams iš Centrinės Azijos importuoti.“ Tai senos kalbos, kurios vis mažiau siejasi su realybe. Centrinėje Azijoje įsigali Rusija ir Kinija, o ES vaidmuo regione bus ribotas, tą pripažįsta ir patys studijos autoriai. Taigi apie kokį kaukazietišką tranzitą galima kalbėti (jau palikus nuošalyje anksčiau minėtą „Pietų srautą“, kuris padaro didžiąja dalimi beprasmį „Nabucco“ projektą). Be to, keistai skamba dokumento išvada dėl Azerbaidžano norų ir galimybių jėga susigrąžinti Kalnų Karabachą: „Nors Azerbaidžanas bus pajėgus spręsti šį konfliktą jėga, tikriausiai nebus ryžtamasi pradėti didelio masto karinę kampaniją, kuri galėtų pakenkti tiek šalies ekonomikai, tiek santykiams su Vakarų valstybėmis.“ Šiuo atveju galima sutikti su tuo, kad „keisis Kaukazo geopolitinė situacija – iš išskirtinai Rusijos kontroliuojamo regiono jis taps savotiška buferine zona tarp Rusijos ir NATO ar ES“ (Azerbaidžanas, beje, yra geriausia to išraiška), bet ne ekonomika ar įvaizdis Vakaruose, o Rusija yra tas pagrindinis faktorius, kuris sulaiko Baku nuo karo su Armėnija, nes Maskva neabejotinai įsikiš armėnų pusėje.
Penkta, Centrinės Azijos skyriaus pavadinime, kuriame vardijamos regiono valstybės, kažkodėl nėra Tadžikistano, nors tekste jis minimas. Tačiau tai ne svarbiausias priekaištas. Studijoje ne iki galo aiškiai atskleidžiama galimo nestabilumo CA šalyse problemos esmė. Autoriai teigia: „Politinio nestabilumo šaltiniu gali tapti valdžios pasikeitimo atvejai.“ Iš tikrųjų jie yra tik pasekmė. Pagrindinė nestabilumo priežastis Centrinėje Azijoje – vietiniai politiniai režimai, nesirūpinantys piliečių gerove, bet siekiantys savo interesų (išskyrus gal tik Kazachstaną), dėl to ir kyla socialinė įtampa ir prievartinės valdžios kaitos ar socialinių politinių konfliktų rinkimų metu grėsmė. Taip pat nenurodytas svarbus etninis faktorius, kurį savo naudai kovoje dėl valdžios gali eskaluoti atskiros interesų grupės (pirmiausia Kirgizijoje, kur tebėra didelė įtampa tarp kirgizų ir uzbekų).
Pagaliau, ignoruojamas Afganistano narkotikų klausimas, tai kelia nuostabą, nes tai globalaus masto problema, o Centrinė Azija yra vienas iš pagrindinių kvaišalų koridorių į pasaulį. Ypač aktuali ši problema Tadžikistanui, kuris kartais net vadinamas „narkotikų valstybe“, nes jo aukščiausi pareigūnai yra įsipainioję į šį verslą (pavyzdžiui,
Galiausiai, diskutuotina yra išvada dėl Kazachstano: „Centrines Azijos ekonominis lyderis bus Kazachstanas, tačiau kai kurie jo ekonominės politikos sprendimai, tokie kaip parama (per investicijas ir paskolas) neturtingoms regiono valstybėms, dvišaliai dujotiekio ir naftotiekio projektai su Kinija, naftos eksportas per Baku–Tbilisio–Ceilono naftotiekį, gali padidinti įtampą santykiuose su Rusija.“ Kazachstano lyderystės CA regione akcentavimas yra pagrįstas, bet jo santykių pablogėjimo su Rusija tikimybė yra minimali: jis yra vienas nuosekliausių ir patikimiausių Rusijos sąjungininkų. Todėl studijos prognozė dėl galimo šalių interesų susidūrimo yra pritempta.
Apskritai galima konstatuoti, kad analizės dalis, skirta buvusioms SSRS valstybėms, yra analitiškai silpna, simboline to išraiška tapo „Ceilono“ klaida naftotiekio pavadinime. Regionas yra daug svarbesnis Lietuvai negu Indija ar Pakistanas, bet dėmesio jam skirta akivaizdžiai nepakankamai.
Nestabilumo arka
Šioje studijos dalyje irgi yra diskutuotinų ir prieštaringų momentų. Pirma, autoriai rašo: „Skirtingas valstybes gali veikti skirtinga destabilizuojančių veiksnių kombinacija, vis dėlto blogiausias scenarijus – praktiškai visas Vidurio Rytų valstybes apimanti sisteminė regiono krizė – nėra tikėtinas.“ Arabų pavasario metu situacija buvo arti tokio scenarijaus. Krizė Sirijoje ir neatmestinas Vakarų/Izraelio karas su Iranu turi panašaus potencialo. O jeigu į valdžią Pakistane ateis radikalūs islamistai, kas tada (to dokumento rengėjai nesvarsto)? Todėl prasmingiau studijoje būtų buvę parašyti, kad sisteminė Vidurio Rytų krizė yra galima.
Antra, vienoje vietoje analizės autoriai prieštarauja patys sau. Iš pradžių jie rašo, kad „konvencinio ar branduolinio karo tikimybė tarp regiono valstybių yra maža“, o paskui prognozuoja, kad, „stiprėjant konflikto religinei dimensijai, neatmestina ir dar vieno Izraelio ir arabų karinio konflikto tikimybė“.
Apibendrinant galima teigti, kad KAM analitikai per daug optimistiškai vertina konfliktinį nestabilumo arkos potencialą, kuris, daugelio ekspertų požiūriu, yra vienas didžiausių pasaulyje.
Šokai ir praktinė jų išraiška
Kaip teigia studijos autoriai: „Pateikiamas galimų šokų sąrašas nėra baigtinis; jis sudarytas atsižvelgiant į šių šokų poveikio tarptautinei sistemai mastą:
- teroristų koalicija;
- strategiškai svarbios valstybės žlugimas;
- tarptautinės organizacijos iširimas;
- globalios ekonomikos žlugimas;
- esminis energijos šaltinių pasikeitimas;
- branduolinio ginklo panaudojimas;
- kosmoso apginklavimas;
- globalus ilgalaikis konvencinis konfliktas;
- globalių ryšio ir informacinių sistemų sutrikdymas;
- ypatingo masto pandemija, techninio, gamtinio pobūdžio katastrofos;
- staigus klimato pasikeitimas;
- vandens trūkumas.“
Apskritai sakytina, kad ši dokumento dalis yra labai įdomi ir vertinga, bet pernelyg teorizuota. Jai akivaizdžiai trūksta praktinio papildymo (galima žiūrėti: „Karinė futurologija: ateities karai ir pasiruošimas jiems (I)“). Pavyzdžiui, būtų galima
a) apsvarstyti galimas tokių valstybinių ir organizacinių vienetų kaip Rusija, JAV, ES, NATO, JT dezintegracijos priežastis ir tikimybę;
b) pasvarstyti, kaip galėtų žlugti pasaulio ekonomika (galbūt nuo dolerio ir JAV ekonominio kracho, kuris paveiktų Europą, to pasekmė – žlugtų Kinija, nes išnyktų jos eksporto rinkos);
c) paanalizuoti, kas ir kur galėtų panaudoti branduolinį ginklą (Izraelis, Šiaurės Korėja, Iranas – jeigu sukurs, o gal didžiosios valstybės).
Išvados
Apibendrinant galima pateikti keletą išvadų dėl KAM studijos „Pasaulis 2030“. Pirma, iš straipsnio kritikos galėtų susidaryti įspūdis, kad dokumentas yra blogai parengtas, bet straipsnyje iš esmės buvo aptariami diskutuotini analizės momentai, o iš tikrųjų leidinyje užfiksuota daug svarbių dalykų, dažnai už tikslių tezių matyti didžiulis apdorotos medžiagos kiekis (geriausias pavyzdys – pasaulinės karinės tendencijos). Antra vertus, studijoje rašoma, kad „dokumente daug kur pateikiami keli alternatyvūs raidos scenarijai“, bet realiai alternatyvių variantų trūksta (pavyzdžiui, dėl JAV sunkumų ir Rusijos/Eurazijos sąjungos sėkmės). Kartu kai kurie reikšmingi dalykai keistai ignoruojami (pavyzdžiui, Japonija), o kitose vietose daug šios dienos realijų konstatavimo be aktualių prognozių tolimesnei ateičiai (pavyzdžiui, dėl Baltarusijos susijungimo su Rusija). Šiame kontekste pažymėtina, kad dabartinio pavidalo analizei labiau tiktų pavadinimas „Pasaulis 2020“.
Apskritai kritikuoti yra visada lengva, o tai tik pirmas futurologinis Lietuvos strategų bandymas, kurį su visais jo pliusais ir minusais reikėtų įvertinti vienareikšmiškai teigiamai. Manytina, kad ateityje panašaus pobūdžio produktai bus kokybiškesni ir iš anksto aptariami su nepriklausomais šalies ekspertais.
