Menotyrininkė Rasa Gečaitė, neseniai išleidusi knygą „Kelionė iš XXI į XIV a. su Giedriaus Kazimierėno „Algirdo pergale prie Mėlynųjų Vandenų“, tikina, jog gerai, kad lietuviai nežino savo istorijos, antraip apsvaigtų nuo šlovės.
Nemėgsta paslapčių
Rasa Gečaitė gali valandų valandas kalbėti apie Lietuvos istoriją. „Nemėgstu paslapčių, – tvirtino ji. – Man labai malonu jas atskleisti.“ O jos atskleistos paslaptys, atradimai, kuriuos padarė iš profesinio smalsumo, gali išversti iš kojų, tad žinia, kad Lietuva kadaise buvo nuo Baltijos iki Juodosios jūros, tampa blankia ir nuvalkiota istorine detale.
Rasa užaugo pačioje sostinės širdyje, Stiklių gatvėje. Jos tėvų ir senelių namai buvo pilni knygų, ir mergaitė smalsiai gilinosi į Lietuvos bei pasaulio istoriją. Tad jau baigdama mokyklą, ji buvo perskaičiusi beveik viską, ką tik buvo įmanoma rasti tais laikais. Studijuoti istoriją Rasai atrodė kvaila – kokia Lietuvos istorija sovietmečiu? Todėl ji Vilniaus universitete baigė kalbotyros studijas ir tikriausiai būtų tapusi nebloga lingviste, jei jos nebūtų paviliojusi meno istorija. Dirbdama Lietuvos dailės muziejaus komplektavimo skyriuje ir Prano Gudyno restauravimo centre turėjo progos išstudijuoti ne tik šio muziejaus saugomus lobynus, bet ir visų šalies muziejų turtus. Tad, papūtus laisvės vėjams, ji Vytauto Didžiojo universitete įgijo dar vieną – menotyrininkės specialybę. Ir tuomet Vilniaus dailės akademijoje parašė ir apgynė humanitarinių mokslų menotyros daktaro disertaciją. Dabar specialistė tvirtina, kad kalbotyros studijos jai ypač pravertė gilinantis į meno istoriją, nes pramoko daug kalbų, iš jų ir senąją slavų, senąją germanų, lotynų, graikų, be to, teko įsigilinti į semantiką, kalbos struktūralistiką, lyginamąją kalbotyrą ir daugybę kitų naudingų dalykų, be kurių nebūtų padariusi didžiausio savo gyvenimo atradimo.
Lėmė atsitiktinumas
2005-ųjų žiemą, ir kaip kiekvienais metais, Rasa su draugais slidinėjo Austrijoje, Insbruke. Beje, ne pirmą kartą. Bet tąkart ji susižeidė koją, tad šlubčiodama aplankė Šv. Romos imperatoriaus Maksimiliano I, iki 1519 m. gyvenusio Insbruke, namą-muziejų. Ten mažoje salėje rodomo filmo tekstas prasidėjo žodžiu Lietuva. Menotyrininkę tai abstulbino – ar gali būti, kad Šv. Romos imperatorius Maksimilianas I, valdęs kone visą Europą, turėjo artimos giminystės ryšių su Lietuva. Iš muziejaus Rasa išėjo jau į „kitokį“ Insbruką. Staiga prieš akis išdygo atviros durys, už jų – muziejus. Pro Karalių bažnyčios duris buvo matyti daugybė nepaprasto grožio žmogaus dydžio bronzinių XV–XVI a. skulptūrų. Rasa ėjo nuo vienos prie kitos, – tai buvo galingiausių iki pat XVI a. pradžios Europos valdovų skulptūros, kai kurios nulietos pagal paties Albrechto Dürerio piešinius.
„Man, kaip lingvistei, staiga užkliuvo labai keistas vardas – Cimburgis. Lyg ne vokiškas ir ne lenkiškas... Labai graži jauna moteris. Mintyse vis skambėjo jos vardas. Juokinga, bet man to vardo skambesys priminė Žirmūnus. Tačiau stebino, kad buvo parašyta „Cimburgis von Masowien“, taigi iš nepriklausomos ir įtakingos Mazovijos kunigaikštystės. Ši moteris mirė 1429-aisiais, kai Mozūrija dar nebuvo prijungta prie Lenkijos. Žygimantas Augustas ją „aneksavo“ XVI a. viduryje. Taip savotiškai nubausdamas Lietuvą ir Radvilas už protestantizmo rėmimą, bet čia jau kita istorija ir gal net Lietuvos viena didžiausių nelaimių“, – pasakojo meno istorikė.
Rasą tarsi apsėdo šis vardas. Gal pusmetį ji karštligiškai ieškojo ir skaitė visus įmanomus šaltinius – apie jokią Cimburgis ar Zimburgis nė žodelio. Nieko nebuvo ir interneto vandenyne. Galiausiai dar kartą atsivertusi namie turėtą Alberto Vijūko-Kojelavičiaus „Lietuvos istoriją“, ji perskaitė: „1412 metai. Cimbarka, Vytauto seserėčia, išteka už Austrijos erchercogo. Triumfališkai įvažiavęs į Krokuvą, karalius labai iškilmingai išleido už Ernesto, Austrijos erchercogo, Cimbarką, Kęstučio anūkę, Zemovito, Mazovijos kunigaikščio, ir Aleksandros, Vytauto sesers, dukterį.“ Zimburgė!
„Supratau, kad Cimburgis vardas atsirado, dėl vokiškos priebalsių asimiliacijos – raidė „z“ pavirto į „c“. Matyt, Zimburgei vokiškas vardas buvo duotas, kai ištekėjo. Ji – pusiau lietuvė, gediminaitė“, – pasakojo Rasa.
Tada menotyrininkė ėmė ieškoti Vytauto seserų. Jokios Aleksandros nebuvo. Iš pradžių spėliojo, kad žinomiausia Vytauto sesuo Ringailė galėjo būti sietina su Aleksandra, nes atrado įdomią istoriją: tikra Vytauto sesuo Ringailė buvo ištekinta už dabartinės Moldovos kunigaikščio Aleksandro, bet jie išsiskyrė. Po skyrybų Ringailė su milžiniškais turtais grįžo į Lietuvą. „Pamaniau, kad Ringailė po vedybų galėjo būti pavadinta vyro vardu – Aleksandra. Tačiau nesutampa A.Kojelavičiaus nurodyti Aleksandros vestuvių metai Vilniuje. O apie jokią kitą Aleksandrą informacijos nebuvo.
Įdomu, kad Rasa rado dar vieną A.Kojelavičiaus liudijimą: Aleksandrą – savo seserį – Vilniuje apvesdino Jogaila. Tačiau ši istorija taip pat neaiški, nes kitur A.Kojelavičius mini, kad Vytautas norėjo atgauti Vilnių ir pasinaudojo paskelbtomis sesers Aleksandros vestuvėmis, kurias rengė Jogaila. Na, tokie pykčiai tarp pusbrolių gerokai supainiojo Aleksandros giminystę. Šiaip ar taip, Aleksandra buvo tikra gediminaitė, o jos dukra – Cimburgis arba Zimburgė – buvo tiesioginė gediminaičių palikuonė. Todėl Rasai dabar nesuprantama, kodėl istorikai Zimburgę vadina jogailaite.
Šv. Romos imperatorių močiutė
Žinia, kad Zimburgė buvo gediminaitė, Rasą pakerėjo. Be to, prieš akis buvo ne vien sausi rašytiniai šaltiniai, tačiau ir portretas – ne tik ankstyviausias, bet ir vienintelis tikras Lietuvos gediminaičių portretas, ne koks pieštas ar raižytas įsivaizduojant, kaip galėjo atrodyti tos dinastijos žmonės.
Bet apie viską iš pradžių. Taigi gediminaitė Zimburgė ištekėjo už Austrijos Habsburgų hercogo Ernesto, praminto Geležiniu, dveji metai po Žalgirio mūšio. „Manau, su lietuviais, kurie laimėjo svarbų mūšį ir valdė Lenkiją, nes Jogaila buvo gediminaitis, o Maskvos didžiąją kunigaikštystę faktiškai valdė Vytautas per savo dukterį Sofiją, visi Europos valdovai ėmė elgtis kaip su lygiais. Apvesdinti įtakingą Habsburgų atstovą su gediminaite tapo prestižo reikalu“, – pasakojo tyrėja.
R.Gečaitės atradimo pakerėtas šias vestuves nutapė Giedrius Kazimierėnas, garsus istorinių paveikslų kūrėjas. Jame pavaizduotos Vavelyje, Krokuvoje vykusios Zimburgės ir Ernesto vestuvės, kuriose dalyvauja daugybė Europos monarchų, o vestuvių ceremonijai vadovauja pats Jogaila.
Nors vedybos buvo svarbi to meto valstybinės politikos dalis, įtvirtinanti valstybės interesus siekiant taikos, telkiant sąjungininkus, siekiant daryti įtaką politiniams sprendimams, atrodo, kad jos buvo sėkmingos. Šios poros sūnus tapo pirmuoju Habsburgų dinastijos Šventos Romos imperatoriumi. Zimburgės anūkas, minėtas imperatorius Maksimilianas I, už kurį galingesnio valdovo tuomet nebuvo visame pasaulyje, liepė nulieti bronzinę savo močiutės skulptūrą.
Jei ne Bona Sforca
„Domėdamasi Zimburge, atradau, kaip Lietuvoje atsirado Bona Sforca“, – pasakojo menotyrininkė. O buvo taip: Maksimilianas I buvo vedęs Bjanką Mariją Sforcą. Ši moteris buvo galingo Milano kunigaikščio Galeazzo Maria Sforzos vyresnioji dukra. Kai jos brolis Gianas Galeazzas Sforza buvo nužudytas, jo žmona Izabelė Aragonietė iš Neapolio su ketverių metų dukrele Bona Sforca grįžo namo į gimtinę, kur jai buvo saugiau. Rasa atrado, kad kai Lietuvos valdovas Žygimantas Senasis ieškojo sau žmonos po pirmosios mirties, imperatorius Maksimilianas I pirmiausia jam piršo savo anūkę. Bet vėliau prisiminė dukterėčią iš žmonos pusės – turtingą, nepaprastai išsilavinusią galingos Aragonijos kunigaikštytę Boną Sforcą. Tad nusprendė septyniolikmetę gražuolę ištekinti už Žygimanto Senojo ir sustiprinti ryšius su galinga Rytų bei Šiaurės kaimyne. Bona atsivežė ne tik milžinišką kraitį, bet ir vakarietiškas madas.
„Jei ne Bona, dabar neturėtume šitokio gražaus Vilniaus, – sakė Rasa. – Jis greičiausiai būtų gotikinis. Niekur Šiaurėje nerasime tokios nuostabios pietietiško stiliaus architektūros, kuri švyti ir skleidžia šilumą net niūriausią dieną.“
Galingas mūšis
Iš smalsumo Rasa padarė ir kitų atradimų. Dailės mokytoja Regina Koševska sugalvojo, kad reikėtų mokiniams parašyti specialią knygą, kuri jiems padėtų lengviau ir įdomiau išmokti Lietuvos istoriją per meno kūrinius. O šią užduotį įvykdyti buvo paprašyta meno istorikė dr. R.Gečaitė. Tiesa, jau buvo sugalvota, kad pirmoji tema bus apie pergalingą XIV a. Lietuvos mūšį prie Mėlynųjų Vandenų prieš totorius ir mongolus, nes G.Kazimierėnas 2009 m. buvo nutapęs drobę „Algirdo pergalė prie Mėlynųjų Vandenų“. 9 metrų ilgio ir 3 metrų aukščio paveiksle, kuris dabar eksponuojamas Medininkų pilyje, menininkas pavaizdavo vieną didžiausių Lietuvos karinių pergalių: 1363 m. rudenį didžiojo kunigaikščio Algirdo vadovaujama Lietuvos kariuomenė sutriuškino Aukso ordos kariauną.
„Tai buvo pasaulinės svarbos įvykis, nes Algirdo kariuomenė sustabdė mongolų ir totorių skverbimąsi į Europą, kuris tęsėsi 200 metų. O beveik niekas Lietuvoje šito nežinojo ir dar dauguma iki šiol nežino, – sakė Rasa ir pridūrė: – Gal ir gerai, nes apsvaigtume nuo šlovės.“ Tačiau knyga išėjo ne vaikams, o suaugusiesiems.
Rasa sakė, kad iš pradžių, kaip ir visi lietuviai, apie šį mūšį nieko nežinojo. Tik ėmusi gilintis prisiminė, kad yra skaičiusi 1975 m. išleistą Romo Batūros knygą apie Lietuvos kovas su Aukso orda. Jis buvo vienintelis lietuvis istorikas, kuris tuo domėjosi.
Dar Rasa sužinojo, jog ukrainiečių archeologai jau dešimt metų atlieka tyrimus toje vietoje, kur, manoma, vyko šis mūšis. Tačiau nerado nė vieno artefakto. Betgi to negali būti, juk mūšis buvo galingas – Lietuvos kariuomenėje buvo apie 20–25 tūkst. karių, Aukso ordos – apie 20 tūkst. Todėl jai parūpo atrasti pirminius šaltinius, kuriuose būtų aprašytas mūšis. O juos atradusi, jau ne kaip meno istorikė, o kaip kalbotyrininkė ėmė gretinti pavadinimus juose ir to meto žemėlapiuose.
Išaiškėjo, kad XV–XVI a. žemėlapiuose visi vietovardžiai buvo rašomi lotyniškai. O upės, prie kurios, atseit, vyko mūšis, pavadinimas Siniucha yra aiškus naujadaras. Senuose žemėlapiuose tas Bugo intakas vadinamas Szinovoda, Zwino woda, Szinouada. Reikia prisiminti, kad tuo metu Dniepro žemupys ribojosi su teritorija, paveikta bizantinės kultūros ir graikų kalbos. Todėl metraščiuose minima mūšio vieta prie Sine vodos galėjo turėti metaforinę giliųjų ar tyliųjų vandenų prasmę. Sulotynintai buvo rašomas ir graikiškas Juodosios jūros pavadinimas Pontus Euxinus, t. y. tamsi, gili. O Lietuvos metrikoje XVI a. totoriai, kurie Vytauto laikais persikėlė į Lietuvą, savo skunde Žygimantui Senajam save kildino nuo „sūriųjų vandenų“.
Šaltiniuose Rasa atrado ir dar vieną anksčiau nežinotą nuorodą, kad nuo Lietuvos paskutinių tvirtovių Čerkasų ir Braclavo iki Taurikos buvo daug druskos telkinių. Iki XVII a. druska buvo nepaprastai brangus produktas, todėl galėjo dominti ir Lietuvos valdovus. O Teodoras Narbutas XIX a. veikale nurodo, kad Algirdas po pergalingo mūšio prieš totorius į Vilnių parsigabeno didžiulius lobius iš nusiaubto Chersoneso ir Taurikos dabartinio Krymo pusiasalyje.
Menotyrininkė į savo knygą sudėjo visus rastus šaltinius nuo mūsų dienų iki pat Jano Dlugošo su konkrečiomis nuorodomis, kur, kada ir kokiame kontekste paminėtas šis įvykis. Manyta, kad knyga bus pirmoji iš tęstinės serijos leidinių „Lietuvos istorija šiuolaikinėje dailėje“. Rasa sakė, kad turi medžiagos mažiausiai dviem – antra būtų apie Gedimino laiškus, o trečia – apie Zimburgę. Jose būtų sudėta viskas, ko nežino ne tik žmonės, bet ir specialistai. Tačiau tokioms knygoms reikia rėmėjų. O valstybė, pasak menotyrininkės, neįstengia net lietuvių kalba išleisti pačios seniausios Lietuvos istorijos, kurią parašė Motiejus Strijkovskis. Lietuvoje jos neįmanoma pasiskaityti ir lenkų kalba, tad istorikai jos teiginius nusirašinėja vieni nuo kitų.
