Buvusią Lietuvos ambasadorę UNESCO Iną Marčiulionytę stebina, kad Lietuvoje viskas vyksta greitai: greitai sutaisoma spyna, greitai kyla skliautan dangoraižiai, greitai nyksta senamiestis. Kita vertus, Lietuvoje beprotiškai ilgai niekas nevyksta: prieš septynerius metus, kai ji pradėjo savo misiją, kalbėjo apie būtiną senamiesčio rekonstrukcijos medžiagų sąrąšą, kai baigė - jo dar nebuvo. Nors I.Marčiulionytė dabar dirba Užsienio reikalų ministerijos ambasadore ypatingiems pavedimams Rytų partnerystei, šįkart kalbamės ne apie Rytus.
- Mane stebina, kad kai kurios paslaugos po Prancūzijos čia yra tokios greitos, - sako Ina Marčiulionytė. - Sunku patikėti, kad tai, ką užsakai šiandien, ryt būna gatava. O labiausiai mane liūdina visur esantys grafičiai. Ši liga suvešėjusi daug kur Europoje, bet tokio masto kaip pas mus nedaug kur esu mačiusi. Turime ko nors imtis. Ir atvažiuojantiems nelabai gražu, ir, atrodo, nelabai susitvarkome su savo problemomis. Dar labai kliūva, kad mes per daug save numenkiname. Galėtume pasimokyti prancūzų, kurie sako: mes galime, mokame, esame stiprūs ir išdidūs, o mes, lietuviai, tiesiog bandome įsiteigti, kad esame niekam tikę. Nors tai netiesa.
- Ar darkomas Vilniaus senamiestis - ne įrodymas, kad iš tiesų tokie ir esame?
- Mes daug ko nepadarėme, nors galėjome padaryti. Praėjusią savaitę buvau Prezidentūros posėdyje dėl paveldo, nors dabar ir einu kitas pareigas. Mes iš tikrųjų turime patvirtinę nemažai gerų programų, daug kas yra įrašyta į mūsų įstatymus. Pavyzdžiui, yra patvirtinta Medinės architektūros apsaugos programa, ją pristatėme ir UNESCO, yra gera Lietuvos dvarų išsaugojimo programa, bet kažkodėl tie dvarai griūna, o medinė architektūra ir lūžta, ir dega... Prezidentūroje vykusiame posėdyje dar paklausiau, ar galų gale yra patvirtintas sąrašas rekomenduotinų senamiesčio rekonstrukcijos darbams medžiagų. Pasirodo, jo lyg dar nėra, o mes apie tai, kad jis privalo atsirasti, kalbėjome prieš septynerius metus... Piliečius nuo vaikystės moko gerbti paveldą kiekviena kultūringa valstybė: kodėl jis svarbus, kodėl tie seni pastatai yra įdomūs, kodėl reikia nepaišyti ant sienų, kodėl reikia dėti ne plastikinius langus ir kodėl tie stoglangiai nėra toks geras daiktas senamiestyje. Viskas yra reglamentuota mūsų įstatyme, bet jis nėra įgyvendinamas. Mes priimame geras programas, bet jų nevykdome. Klausimas: kodėl? Trūksta lėšų? Žmogiškųjų išteklių ar dar ir šiek tiek - noro?
- Matyt, dėl to, kad to prašo kiti: Pasaulio paveldo komitetas, Europos Sąjunga ir pan. Su kokia institucija, pavyzdžiui, jums teko daugiausia bendrauti paveldo reikalais?
- Tokia ir problema, kad mes neturime vienos institucijos ir sustyguotų tarpinstitucinių santykių. Tai didelė bėda, apie ją ne kartą esu kalbėjusi. Buvau inicijavusi, kad atsirastų specialus įstatymas Pasaulio gamtos ir kultūros paveldo objektų apsaugai, mat už Pasaulio paveldo globos konvencijos įgyvendinimą atsako Kultūros ir Aplinkos ministerijos, o iš tikrųjų tie objektai priklauso savivaldybėms. Tie lygiai tarpusavyje nesusibalansuoja ir pareikalauti lyg ir nėra iš ko. Dėl to Pasaulio paveldo komitetas ir prašė Vilniaus senamiesčio valdymo plano, kur turėtų būti paskirta viena konkrečiai atsakinga institucija, bet mes jau pora metų to padaryti negalime, vis žadame ir vis raudonuojame, kad netęsime. Kita vertus, kuo daugiau netvarkos, tuo miglotesnės kompetencijos ribos ir tuo mažiau kaltų.
- Yra bent vienas mūsų paminklas, dėl kurio neteko raudonuoti?
- Taip, tai Struvės geodezinio lanko punktai, nes ten akmenys ir laukai, nelabai patraukli vieta statyboms. Deja, visos valstybės, ypač išsivysčiusios, tokios kaip Vokietija, Prancūzija, Didžioji Britanija, turi panašių problemų, tik gal greičiau jas sprendžia, kai jiems nurodoma. Šalia paveldo objektų arba juose visiems norisi statyti, nes ten gražu. Pavyzdžiui, Kuršių nerijoje stengiamasi apstatyti gražiausias vietas ir dar jas apsitverti, visiškai nepaisant viešojo intereso. Juokingiausia, kad apsitvėręs tą vietą žmogus atvažiuoja net ne kiekvieną savaitgalį, jis ten negyvena. Tada man kyla klausimas, kada žmonėms būna gana. Niekada nebuvau nusiteikusi prieš dangoraižius; kitas klausimas, kokios jie architektūrinės vertės ir kurioje vietoje pastatyti. Prie Spaudos rūmų tegu dygsta kiek nori, bet pažiūrėjus į tuos, kurie kyšo kitoje Neries pusėje, iškart norisi nusisukti. Jie ne tik negražūs, bet ir konkuruoja su Gedimino pilimi, ir iš apžvalginių vietų keičia visą miestovaizdį.
Visa problema, kaip suderinti vystymąsi ir apsaugą. Statybos turi būti itin gerai apgalvotos, kad nežeistų paveldo ir jo negriautų.
- O kaip sekasi suderinti šiuos mums nesuderinamus dalykus besivystančiose valstybėse?
- Ne kartą kaip konsultantė esu lankiusis arabų valstybėse. Ten kitoks gyvenimo būdas ir problema kiek kitokia - kaip suderinti apsaugą ir gyvenimą. Pavyzdžiui, Jordanijoje, norint apsaugoti Petros pasaulio paveldo objektą, teko iškeldinti žmones iš tų vietų, kur jie ir laužus kūrė, ir valgyt ruošė, ir dabar dar periodiškai lankosi. Jie jaučiasi išguiti iš savo teritorijos ir nežino kodėl, nes jiems tai - ne paveldas, o jų namai. Neseniai Ugandoje sudegė vienas pasaulio paveldo objektas - Bugandos karalių kapavietės. Ši kapavietė jiems reiškė tiek, kiek piramidė Egiptui. Kai ten lankiausi, mačiau, kad žmonės ten dar gyvena, nes buvo pridžiaustyta skalbinių. Sausuoju periodu kuriant ugnį viena kibirkštis labai greitai galėjo sunaikinti viską savo kelyje. Tas bandymas suderinti gyvenimą ir apsaugą pasibaigė nekaip, bet reikia atsiminti, kad kai kurios tautos, kurių gyvenimo būdas yra klajokliškas, negali suprasti, kaip galima palikti savo teritoriją ir joje negyventi.
- Kiek objektų buvo išbraukta iš Pasaulio paveldo sąrašo per jūsų misijos laiką?
- Pirmasis - iš Omano arabų oriksų rezervatas, patiems prašant. Jis buvo įtrauktas kaip gamtos paminklas dėl laukinių ožių populiacijos, išbrauktas, kai jų smarkiai sumažėjo. Pernai panašus likimas ištiko Drezdeno istorinį slėnį dėl ketinimų toje vietoje nutiesti tiltą per Elbės slėnį. Kai kuriais atvejais būna labai liūdna, nes negali apsaugoti paveldo ten, kur vyksta karas. Pavyzdžiui, dėl neramumų Kongo Demokratinėje Respublikoje, nacionaliniuose parkuose vykstančių karinių veiksmų sunku patikrinti, kiek belikę baltųjų raganosių, dėl kurių parkai buvo pripažinti gamtos paminklais. Jau dveji metai, kai netgi žiūrint iš lėktuvų jų niekas nematė.
- Ar rastume Lietuvoje dar kokį pretendentą į Pasaulio paveldo sąrašą?
- Vargu, nes reikalavimai griežtėja. Jokių vilčių dėl Pažaislio vienuolyno - Europoje panašių dalykų yra nemažai įrašyta. Mes galime galvoti apie serijinius įrašymus kaip Struvė (dešimties valstybių įrašyta). Tai galėtų būti kartu su Lenkija - kamaldulių vienuolynai, tvirtovių kelias ar pan. Dėl Trakų pilies pagrindinė problema yra ta, kad ji ne visai tinkamai restauruota, neautentiškas stogas. Vargu ar kam pavyks įtikinti UNESCO, kad viskas padaryta tinkamai.
- Kuo gresia pasaulio paveldo statuso netektis?
- Objektai išbraukiami tada, kai visuma, dėl kurios jie buvo įrašyti, išnyksta, kai dingsta išskirtinė visuotinė vertė. Jei Vilniaus senamiestis taps plastikinis, perdirbtas su stiklo vitrinomis ir asfaltu visur, su juo, aišku, bus taip ir pasielgta. Tai, žinoma, daugiau prestižo reikalas, nes UNESCO pasaulio paveldo objekto vardas veikia kaip kokybės ženklas, bet Vilniaus senamiestis ir jo autentika svarbūs ne tik UNESCO, jis visų pirma reikalingas mums.
Valstybinė kultūros paveldo komisija, ištyrusi 1994-2009 m. įvykusius pokyčius Vilniaus senamiestyje, konstatavo:
Vilniaus istorinio centro pavidalas ir fizinė būklė pakito.
Dėl Senamiestyje ir jo apsaugos zonoje kylančių aukštybinių pastatų bei daugiaaukščių namų kompleksų yra pakeista vertinga kultūrinio kraštovaizdžio struktūra bei reljefas.
Sparčiai kinta vidaus erdvių sistema. Dėl aukštybinių ir kitų daugiaaukščių pastatų statybų virš senųjų namų Vilniaus gatvelės bei kiemai netenka būdingų daugiaplanių perspektyvų.
Pagrindine kaitos priežastimi tampa naujų statinių statyba - šiuolaikinių formų, dažnai istorinei aplinkai kontrastingi pastatai ir istorizmo laikotarpio imitacijos, nepagrįstai vadinamos atkūrimu.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
Danutė Šepetytė
