Per tuos penkerius metus čempionų komandoje keitėsi treneriai ir žaidėjai, tik ne nugalėtojų dvasia. Į Tokijo paralimpines žaidynes lietuviai golbolininkai vėl keliaus laimėti.
Kantriai ir užtikrintai jie statė savo svajonių rūmus. Aklinoje tamsoje, nes nieko nemato, skynė pergales visose svarbiausiose varžybose: Europos ir pasaulio čempionatuose, paralimpinėse žaidynėse. Lietuvos vyrų golbolo rinktinei neprilygsta jokia kita šalies paralimpinė komanda.
Šie vyrai neregių akimis ir turintys didelę širdį golbolo aikštėje – lyg Alexandre'o Dumas muškietininkai, kovojantys ne tik dėl savęs, bet ir dėl vienas kito.
Nuo 1998-ųjų, kai pasaulio čempionate iškovojo pirmuosius apdovanojimus – bronzą – nepriklausomos Lietuvos golbolo rinktinė nuolat buvo tarp grėsmingiausių šio sporto planetos komandų, o lietuvių trofėjams suskaičiuoti neužtenka rankų pirštų.
Keitėsi kartos, treneriai, varžovų komandos, bet Lietuvos golbolininkai visą laiką buvo tie, kurių baiminosi turtingesni ir popieriuje galingesni.
2019 metų liepą, likus pusmečiui iki pandemijos, lietuviai Fort Veine (JAV) laimėjo paralimpinį atrankos turnyrą ir užsitikrino teisę dalyvauti Tokijo paralimpinėse žaidynėse. Šeštosiose.
2000 m. Sidnėjuje ir 2008 m. Pekine Lietuvos golbolininkai iškovojo sidabrą, o 2016 m. Rio de Žaneire tapo paralimpiniais čempionais. Aukso jie sieks ir paralimpiniame Tokijuje.
„Neabejotinai tikiu savo komanda, o būdamas čempionas negali teigti, kad į žaidynes važiuoji tik žaisti. Žinoma, ne veltui sakoma, kad apginti titulą sunkiau nei jį iškovoti, bet tikrai nesame autsaideriai. Tokijuje vėl tikimės kovoti dėl medalių, nors varžovai tam irgi rengėsi“, – teigė treneris Valdas Gecevičius.
Patikėjo trenerio idėjomis
60 metų V.Gecevičius prie Lietuvos vyrų golbolo rinktinės vairo stojo po dviejų dešimtmečių moterų krepšinyje. Kai buvęs moterų krepšinio treneris ir administratorius 2019-ųjų pradžioje sulaukė Lietuvos aklųjų sporto federacijos generalinės sekretorės Neringos Paraščiuk-Balčiūnienės pasiūlymo treniruoti golbolininkus, iš pradžių neteko žado.
„Pamaniau, kad ji ką nors supainiojo, nes neturėjau jokio supratimo apie golbolą. Išskyrus tai, kad ši komanda turi labai daug titulų“, – prisipažino V. Gecevičius.
Tačiau niekas nieko nesupainiojo. V. Gecevičių golbolininkams rekomendavo krepšininkė Rima Valentienė, o šio sporto treneriai apskritai nėra rengiami – visi ligtoliniai irgi buvo savamoksliai.
2016-aisiais Rio de Žaneire į paralimpinių žaidynių viršūnę Lietuvos golbolo rinktinę atvedė treneris Karolis Levickis. Po tų žaidynių su komanda atsisveikino ne tik treneris, bet ir jos lyderis Genrikas Pavliukianecas.
Naujo trenerio Šarūno Juknos treniruojami golbolininkai 2017 m. tapo Europos čempionais, o 2018 m. planetos pirmenybėse liko ketvirti, bet netrukus strategas irgi paliko komandą – nutarė toliau studijuoti mediciną.
V. Gecevičius nepabūgo iššūkio nerti į nepažįstamus vandenis.
„Žaidėjams prisistatydamas pasakiau, kad atėjau kone iš gatvės, kad nesuprantu golbolo. Bet jie į mane žiūrėjo geranoriškai, galėjau su jais pasitarti. Pamažu perpratau žaidimą. Kiekvienoje sporto šakoje yra savų niuansų, gudrybių – ir kiti treneriai ką nors sumąsto, bet ir aš ieškau naujovių“, – sakė V. Gecevičius.
Golbolininkai tikina, kad rasti bendrą kalbą su buvusiu moterų krepšinio treneriu buvo lengva jau vien dėl to, kad jis puikiai supranta, kas yra komandinis sportas ir ypač gerai žino psichologinio bendravimo su žaidėjais ypatumus.
„V. Gecevičius dėjo daug pastangų, kad susipažintų su golbolu ir perskaitė itin daug informacijos. Dabar jis jau turi savo viziją, kaip galėtume žaisti, o ta vizija – kitokia nei jo pirmtakų. Tarkime, V. Gecevičius reikalauja iš mūsų žaisti greičiau, aikštėje daugiau judėti. Gal tai – ir krepšinio įtaka? – svarstė paralimpinis čempionas 31-erių Mantas Brazauskis. – Mes stengiamės išpildyti trenerio norus, nes mūsų sporte įmanoma ir būti greitesniam, ir daugiau judėti, kad užkluptum varžovus nepasirengusius.
Dar patinka, kad V. Gecevičius akcentuoja ne stiprias atakas per varžovą, o gudrumą ir būdus apgauti priešininkus. Treneris nori, kad ne tik jaustume atsakomybę laimėti, bet ir mėgautumės žaidimu.“
K. Levickis, su kuriuo prieš penkerius metus Lietuvos golbolininkai laimėjo paralimpinį auksą, buvo kitoks. Didžiausią dėmesį jis skirdavo fizinio rengimo treniruotėms, per kurias žaidėjus visiškai išsunkdavo.
Itin sunkios buvo treniruočių stovyklos prieš svarbiausius čempionatus. Per jas, atrodė, golbolininkai atiduodavo paskutines jėgas. Tačiau užtat per varžybas buvo lengva – žingsnis po žingsnio iki lemiamų rungtynių grįždavo vis daugiau jėgų.
Iš pradžių atsargiai į golbolo neišmanantį ir iš krepšinio atėjusį trenerį dar žiūrėję paralimpiniai čempionai, V. Gecevičiaus idėjomis visiškai patikėjo tuomet, kai vos po kelių mėnesių bendro darbo laimėjo atranką į Tokiją.
„Ten laimėjome drauge dirbdami vos mėnesį kitą, o paskui turėjome dar dvejus metus pasirengti žaidynėms. Tad, tikiu, kad per jas viskas bus gerai“, – neabejojo rinktinės kapitonas Marius Zibolis.
Sunkiai ištvėrė be varžybų
Tačiau atranka į Tokiją Fort Veine buvo vienos paskutinių tarptautinių golbolininkų varžybų iki pandemijos. Pernai kovo mėnesį pasaulis sustojo – dėl gyvybei pavojingo koronaviruso valstybės užvėrė sienas, o ant treniruočių arenų ir sporto salių pakibo spynos.
Netrukus po to, kai Pasaulio sveikatos organizacija paskelbė pandemiją, buvo pranešta, kad metams nukeltos Tokijo olimpinės ir paralimpinės žaidynės.
Pastarieji metai visiems buvo nelengvi, tačiau sportininkai itin skaudžiai pajuto, ką reiškia tik treniruotis, neturint galimybės dalyvauti varžybose.
„Per mano visą karjerą nėra buvę, kad daugiau kaip metus neturėtume varžybų. Buvo keistas laikotarpis – lyg pats būtum padaręs pauzę nuo sporto“, – prisipažino M.Zibolis.
Lietuvos rinktinės kapitonas 46 metų M.Zibolis golbolą žaidžia nuo neatmenamų laikų. Kai 13-metis paauglys 1988-aisiais pirmąsyk išbandė šią sporto šaką, šalies golbolininkai iškovojo pirmąjį svarbų trofėjų – SSRS neįgaliųjų sporto žaidynių auksą.
Pats Marius pergales paskui jau skynė su nepriklausomos Lietuvos rinktine ir per daugiau kaip tris dešimtmečius nenustojo žavėtis golbolu. Įpratęs prie varžybų, jis netvėrė savo kailyje, kai per pandemiją buvo priverstas tik virti savo sultyse.
„Gegužę pagaliau turėjome varžybas – prieš jas net atsirado jaudulys, kurio jau daug metų nejausdavau“, – šyptelėjo M.Zibolis.
Visiems reikėjo prisitaikyti prie pasikeitusios realybės. Sunkiausia buvo pirmuosius kelis mėnesius, kai treniruotis galėjai tik savarankiškai. Tačiau net ir atsivėrus salei, jos sienos greitai įsipyko.
„Mūsų treniruotės dėl pandemijos nenukentėjo – dirbome pakankamai. Bet neturėdami tikrų varžybų, buvome priversti varžytis tarpusavyje. Vienas kitą pažįstame, žinome, kaip kuris meta ar ginasi, tad labiausiai stigo įvairovės“, – teigė dar vienas rinktinės narys 29-erių Justas Pažarauskas.
Treneris V.Gecevičius irgi pastebėjo, kad auklėtiniai pailso nuo pandeminės rutinos.
„Stengėmės, kad treniruotės būtų skirtingos – eidavome ir į treniruoklių salę, ir į golbolo, ir laisvų dienų duodavome, bet vėl grįžti sportuoti, o žmonės tie patys, garsai ir kvapai – tie patys, tad imi nervintis. Kiekvienas sportininkas nori rungtyniauti, o mes daugiau kaip metus tik treniravomės“, – sakė V. Gecevičius.
Atšauktos varžybos itin sumaišė kortas. Kai neliko turnyrų, neliko ir galimybių pasitikrinti, kas ko vertas ir pamatyti, kur žioji didžiausios spragos ar kokių staigmenų parengė varžovai.
„Tokijo paralimpinės žaidynės bus kitokios nei visos ligtolinės. Sunku nuspėti, kaip ten seksis. Pagrindinių varžovų aikštėje nebuvome sutikę net kelerius metus ir nežinome, kaip jie atrodo“, – prisipažino J. Pažarauskas.
Jam antrino komandos draugas M. Brazauskis: „Tokijo paralimpines žaidynes nebūtinai laimės geriausiai pasirengusi komanda. Per žaidynes itin daug lems ir sėkmė, ir talentas. Tikiu, kad mums talento tikrai pakanka.“
Grįžo padėti komandai
Pandemija jaukė ne tik komandų – ir atskirų jos sportininkų planus. Lietuvos golbolo rinktinės lyderis Mantas Panovas baigė karjerą netrukus po to, kai buvo paskelbta, kad Tokijo žaidynės metams nukeliamos.
Paralimpiniame atrankos turnyre Fort Veine M. Panovas buvo rezultatyviausias lietuvių žaidėjas, tačiau jis nusprendė nesiekti dar vieno paralimpinio čempiono medalio.
„Nežinau tikslios priežasties, kodėl Mantas išėjo, bet jį kamavo traumos, jautė nuolatinius skausmus. O gal norėjo daugiau laiko skirti šeimai? Jei Tokijo žaidynės būtų vykusios kaip suplanuota, gal būtų jų sulaukęs, tačiau jas nukėlus nusprendė pasitraukti“, – svarstė V. Gecevičius.
Nors pradėjęs dirbti su golbolininkais buvęs moterų krepšinio treneris komandoje jau nerado buvusio lyderio G. Pavliukianeco, su juo nuolat palaikė ryšį.
Treneris ir patyręs žaidėjas vis susiskambindavo, pasikalbėdavo. G. Pavliukianecas jau anksčiau svarstė grįžti į komandą, bet V. Gecevičius į tai žiūrėjo atsargiai, nenorėdamas rinktinėje kelti įtampos ir dirbtinai kurti konkurencijos tarp ir taip gerai žaidžiančių auklėtinių.
Bet kai M. Panovas netikėtai baigė karjerą, vartai į rinktinę G.Pavliukianecui vėl plačiai atsivėrė.
„Net nereikėjo svarstyti, nes Genrikas žaidžia toje pat pozicijoje kaip ir M. Panovas. Žinoma, kelerius metus nesportavus, reikia atgauti sportinę formą, pasirengti fiziškai, tačiau aikštėje patyrusiam žaidėjui lengviau“, – sakė V. Gecevičius.
Grįžti buvo paprasčiau dar ir dėl to, kad per tuos poilsio metus rinktinė mažai keitėsi.
„Genrikas grįžo į komandą, iš kurios ir išėjo – karjerą baigė gal tik vienas kitas, o pamaina dar neatėjo. Nors nesportavo, Genriko metimas nepakito – jis puola vis dar taip pat staigiai kaip anksčiau, tad, neabejoju, varžovai turės vargo bandydami uždaryti tam tikras vartų ertmes“, – įsitikinęs M.Brazauskis.
G. Pavliukanecas per auksu sutviskusias Rio žaidynes ir dar gerokai iki jų buvo Lietuvos golbolo žvaigždė, kurią gerbė ir varžovai, ir komandos draugai. Tačiau grįždamas į numylėtą komandą, patyręs žaidėjas nekėlė sąlygų ir yra pasiryžęs likti naujai sužibusių lyderių šešėlyje.
„Aš grįžau padėti komandai. Bus taip, kaip nuspręs treneris. Jeigu jis pasakys, kad netinku startiniam trejetui, dėl to tikrai neišgyvensiu. Nenoriu įnešti į komandą sumaišties, bruzdesio. Būtų kvaila demonstruoti asmenines ambicijas ir klausinėti, koks bus mano vaidmuo, ar žaisiu ir kiek žaisiu“, – 45-erių G. Pavliukianecas kalbėdamas patvirtina, kad yra išties brandus žaidėjas.
Turi atidžiai sekti savo veiksmus
Golbolo aikštėje svarbus gebėjimas pataikyti kamuolį į vartus ir apsiginti, nors tai daryti tenka aklinoje tamsoje – nematant nei aikštės, nei kamuolio.
Golbolas – itin intensyvi ir įdomi sporto šaka. Per ją žaidžiami du kėliniai po 12 minučių stabdomo laiko, tad rungtynės trunka valandą ir ilgiau.
Žaidimo esmė – pataikyti kamuolį į varžovų vartus. Vartai – 9 metrų pločio, o juos gina trys žaidėjai, kurie vėliau tampa puolėjais.
Žaidėjai nemato absoliučiai nieko: yra akli arba silpno regėjimo. Tačiau prieš rungtynes jiems vis tiek teipuojamos akys, privaloma dėtis tamsius akinius. Per kilogramą sveriantis minkštas kamuolys tam tikrose zonose turi bent dukart atsimušti į grindis ir tik tada įskrieti į varžovų vartus.
Kamuolys skamba, tad žaidėjai vartus nuo jo gina remdamiesi klausa ir intuicija. Teisėjas tuomet prašo tylos salėje.
Nors per porą metų puikiai perprato golbolą ir išmoko taisykles, kai kurios jų V. Gecevičių vis dar glumina.
„Tų taisyklių – daug ir kartais net keistų. Jei netyčia pavėlavai į burtų traukimą, jei kamuolys netyčia perriedėjo vidurio liniją, net jei paėmei papildomą pertraukėlę, nesuskaičiavęs, kad visas jau panaudojai, gali pralaimėti rungtynes.
Esu priverstas galvoti ne tik apie mūsų komandos žaidimą, bet ir stebėti, kad pats nepadaryčiau netyčinės klaidos. O juk per rungtynes dar slegia įtampa ir esi pilnas emocijų, tad gali ką nors ir praleisti“, – teigė V. Gecevičius, kuriam šalia aikštės padeda asistentai Sandra Šalčiūtė ir Ugnius Savickas.
Vis dėlto treneriui svarbiausia – gerai parengti komandą, o ne skaičiuoti savo klaidas.
Moka kantriai laukti
O komanda – jau žinanti paralimpinių pergalių skonį ir puikiai menanti įtampą jų siekiant.
„Man visada atrodė, kad mūsų varžovai netaps stipresni vien dėl to, kad žais paralimpinėse žaidynėse. Su tais varžovais daug žaisdavome Europos ir pasaulio čempionatuose, dažniausiai juos nugalėdami. Nors vyresni komandos draugai vis sakydavo, kad per paralimpines žaidynes labiau slegia įtampa, tai laikiau tik kalbomis.
Tačiau kai Rio de Žaneire pats pirmąsyk žaidžiau paralimpinėse žaidynėse, supratau, apie ką kalbėjo veteranai – atsakomybė pasirodyti kuo geriau, kad Lietuva dėl mūsų džiaugtųsi, slėgė pečius ir kėlė įtampą. Juolab kad pirmąsyk žaidžiau salėje, kurioje gaudė apie 8 tūkst. žiūrovų. Anksčiau nieko panašaus nepatyriau“, – pasakojo M. Brazauskis.
Tokijuje tokio triukšmo jau nebus, mat dėl viruso COVID-19 pandemijos patekimas į arenas bus itin griežtai ribojamas. Šiose žaidynėse daug kas bus kitaip nei per ankstesnes – dėl koronaviruso grėsmės sportininkams teks itin daug ribojimų, jie net negalės apžiūrėti Tokijo.
Nors kalbant apie akluosius žodis „apžiūrėti“ skamba keistai, jie mato pasaulį. Tik ne akimis.
Aplinkiniai dažnai nesupranta, kodėl būdami užsienio turnyruose neregiai važiuoja į pažintines ekskursijas. V. Gecevičius tvirtina, kad jie jaučia ir mato daugiau nei turintieji puikų regėjimą.
„Dauguma jų akli ne nuo gimimo – vieni apako po ligų ar traumų, kitų silpnas regėjimas dar labiau susilpnėjo. Bet jie žino, kaip atrodo žmogus, namas ar automobilis. Jie labai mėgsta klausytis ir yra žingeidūs, todėl su jais bendrauti itin įdomu“, – sakė V. Gecevičius.
Pažinti pasaulį galima ir uodžiant, ragaujant, klausant. „Miestas – ne tik architektūra ar kalnai tolumoje, bet ir jo atmosfera, triukšmas, maistas. Visuose turnyruose užsienyje dažniausiai keliaujame tik maršrutu oro uostas-viešbutis-salė, bet Tokiją norėtųsi pamatyti“, – prisipažino J. Pažarauskas.
Tačiau ekskursija pasibaigus žaidynėms po paralimpinį Tokiją – tik kukli svajonė, o paralimpinis medalis – tikslas, kurio Lietuvos golbolo rinktinė sieks nagais ir dantimis.
„Gal draugai, artimieji ir šiaip gerbėjai pagaliau pamatys, kaip mes žaidžiame tokiose svarbiose varžybose. Tai įpareigoja, nes norisi pasirodyti kuo geriau“, – patikino komandos kapitonas M.Zibolis.
Įpareigoja ir titulai. Nors paralimpinių čempionų nepersekioja praeities pergalių šešėliai, o golbolas – ne krepšinis, kurio rezultatus kone kiekvienas lietuvis vertina per didinamąjį stiklą, vis dėlto visiems Tokijuje norisi medalio. Geriausia – aukso.
„Paralimpinis auksas yra kiekvieno sportininko siekiamybė. Mūsų – irgi. Nemėgstu žadėti, kaip bus, bet galiu pažadėti viena: Tokijuje mes tikrai stengsimės laimėti“, – patikino M. Zibolis.
J. Pažarauskas antrino kapitonui: „Esame penkeriais metais vyresni nei Rio, bet visų nusiteikimas kovoti ir noras laimėti nemažėja. Mėgstu sakyti, kad per varžybas svarbiausia yra kantrybė. Net jei praleidi įvartį ar du, ypač pradžioje, nėra reikalo žutbūt bandyti lyginti rezultatą, nes vaisių dažniausiai duoda kantrybė, kai žaidi taip, kaip moki, kai nepasiduodi emocijoms, o lauki varžovų klaidų ir jomis pasinaudoji.“
V. Gecevičiaus auklėtiniai turi kantrybės laukti ir nesikarščiuoti. Jie turi stiprybės nuslopinti savo ego, jei to reikia komandai. Kiekvienas jų aikštėje pasiryžęs atiduoti visą save.
„Bet svarbiausia, kad visi jie – lyg kumštis. Mūsų komandoje svarbiausia patirtis, meistriškumas ir vienybė. Daug su jais apie tai kalbėjausi, pasakojau, koks svarbus komandos draugų palaikymas, rodžiau pavyzdžius, kai per Europos futbolo čempionatą žaidėjai bučiavo vienas kitam į kaktą už tai, kad apsaugojo nuo įvarčio.
Vienas kito palaikymas ir aikštėje, ir už jos ribų yra didžiausia bet kurios komandos jėga. Aukščiausių tikslų įmanoma siekti tik tada, kai komanda vieninga“, – įsitikinęs V. Gecevičius.
