Teigiama, kad Libijoje yra apie 140 genčių. Iš jų kokios trys dešimtys reikšmingos. O Lietuvoje yra apie 40 partijų. Iš jų per 20 dalyvauja savivaldybių rinkimuose su savais sąrašais. Ir dar maždaug pusšimtis savarankiškų kandidatų.
Vožtuvai garui nuleisti
Kuo Libijos gentis skiriasi nuo lietuviškos partijos? Klausimas toks, kad, kaip sakoma, virsk iš koto. Tačiau net tarp ežio ir šepečio esama panašumų. Kartais juos verta patyrinėti.
Lietuvos viešojoje erdvėje dabar kunkuliuoja nepasitenkinimas valdžia. Skaitant interneto komentarus atrodo, kad jų autoriai ką tik daužė vitrinas arba tuojau paims į rankas akmenį. Vis dėlto įspūdis apgaulingas. Nemažai keikiančiųjų Vyriausybę krauna lagaminus arba ant jų sėdi. Berlynas, kaip Lietuvos piliečių emigracijos kryptis, tuojau pradės konkuruoti su Londonu.
Arabų kraštuose įniršis išsiliejo į gatves. O Lietuvoje greta emigracijos, to nuolatinio vožtuvo garui nuleisti, laikinai įjungtas kitas – savivaldybių rinkimai. Pirmąkart juose dalyvauja visuomeniniai judėjimai ir nuo partijų nepriklausomi kandidatai.
Manoma, kad nauji žaidėjai iš esmės nepakeis savivaldos. Pranašaujamas dar vienas visos liaudies nusivylimas politine sistema. Nusivylimas, kuris veikiausiai neprives prie maišto, nes niekas nedraudė balsuoti už norimus kandidatus, kurių prisirinko rekordinis skaičius.
Rinkimais politika nesibaigia
Po rinkimų Lietuvoje ir vėl paaiškės, kad partijų ir kandidatų mišrainė – tiktai karnavalas, o sprendimus lemia savotiškos „gentys“ – interesais ir giminyste susaistytos grupuotės.
Gentimis susiskirsčiusi visuomenė sunkiai tampa pilietine. Gal todėl pulkininkas Muammaras Gaddafis sukūrė fasadinę „tiesioginės demokratijos“ santvarką, kurią pavadino Didžiąja Socialistine Libijos Arabų Liaudies Džamahirija. Iš tiesų tai buvo tautelių ir klanų piramidė, kurios viršūnėje esantis diktatorius dalijo genčių vadams naftos dolerių pyragą. Viskas pasibaigė pilietiniu karu.
Įdomu, kaip tos dykumų gentys tvarkysis, kada atsiras galimybė gyventi ne pagal tirono valią, o pagal dabartinę Libijos konstituciją?
Ir kaip tvarkysis savivaldybių rinkimuose laimėjusios ir pralaimėjusios Lietuvos „gentys“?
Dėl vienos vietos savivaldybių tarybose dabar varžosi maždaug 11 kandidatų. Vadinasi, dešimt iš jų deputatais netaps. Atmeskime sąrašų „uodeginius“ – tuos, kurie leido panaudoti savo vardus, kad partijos suformuotų rinkimų sąrašus. Jeigu tarp tų dešimties atsiras bent trys aktyvūs piliečiai, tai yra didžiulė visuomeninė jėga. Net jeigu tie aktyvistai siekia vien asmeninės naudos.
Juk prie kiekvieno išrinkto deputato trypčios bent keli neišrinkti. Kas juos verčia trauktis iš politikos? Kas neleidžia jiems tapti jau išrinktų deputatų baubais ir kontroliuoti kiekvieną naujai išrinktų tarybų žingsnį?
Ar trūksta visus vienijančių projektų? Jei kas nepritartų idėjai, jog visos kurios nors savivaldybės išlaidos turėtų būti viešai parodomos internete, įtartume, kad toks abejojantysis priklauso vagių ir kyšininkų „genčiai“.
Lietuvoje pakanka ir žmogiškųjų išteklių, ir techninių priemonių, kad būtų galima neduoti ramybės žemiausio lygmens valdžiai. Tai jau suprato ne vienas politikas. Nereikia būti pulkininku M. Gaddafiu, kad siūlytumei tiesioginę demokratiją. Užtenka pabūti Lietuvos prezidentu.
