2009 metų spalio 19-21 dienomis teko lankytis keletą dienų mūsų kaimyninėje šalyje – Baltarusijoje. Buvau pakviestas dalyvauti Nesvyžiuje tarptautinėje konferencijoje, skirtoje Nesvyžiaus kunigaikščių Radvilų rezidencijai. Kadangi dabar vyksta didžiulė rūmų pertvarka, restauracija, tai baltarusiams yra labai naudingas bet koks kaimynų patyrimas panašiose srityse, pritaikant buvusias pilis, rūmus šių dienų poreikiams.
Nesvyžiuje teko skaityti pranešimą „Biržų Radvilų tvirtovė: nuo XVIII a. griuvėsių iki XXI a. traukos centro“, kur buvo supažindinama mūsų tvirtovės, jos raidos, tyrinėjimo, pasikeitimų istorija nuo 1704 m. švedų sugriovimų iki pat šių dienų tvarkymo ir pritaikymo darbų. Tačiau kelionėje teko pamatyti ir Baltarusijoje dabar esančias vietoves, glaudžiai susijusias su buvusios Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės arba LDK istorija.
Čia, prisipažinsiu, man labai pasisekė. Galvojant apie nuvykimą į Nesvyžių, iš pradžių tarsi „švietė“ įprastas variantas – kelionė autobusu į Vilnių, tada į Minską, tada į Nesvyžių. Labai gerą išeitį pasiūlė viena konferencijos organizatorių, Nesvyžiaus muziejaus direktoriaus pavaduotoja Galina Kondratjeva. Bendraujant elektroniniu paštu, ji pasakė, kad konferencijoje dalyvaus ir Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmai direktorius Vydas Dolinskas, kuris ruošiasi vykti savo transportu. Susisiekus su gerbiamu Vydu, jis maloniai sutiko pasiimti ir pakeleivį iš Biržų.
Čia man dar kartą pasisekė, nes Vydas dėsto ir Vilniaus universitete, jo interesų ratas tikrai platus - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija XVI-XVIII a., Švietimo epocha Lietuvoje, Lietuvos kultūros ir meno istorija, visuotinė ir Lietuvos architektūros istorija, visuotinė ir Lietuvos katalikų Bažnyčios istorija.
Ašmena, Alšėnai, Troby, Yvija
Pradėjome kelionę nuo pirmą kartą 1340 metais paminėtos Ašmenos, apžiūrėjome 1667 m. domininkonų pastatytą, vėliau degusią ir iš naujo atgimusią Šv. Mykolo bažnyčią, žydų sinagogos pastatą. Ašmena istorijoje garsi dar ir tuo, kad 1432 09 01 sąmokslininkai čia nuvertė nuo sosto Švitrigailą.
Toliau sekė kadaise garsėję Alšėnai, kuriuose nuo XIV a. pabaigos karaliavo kunigaikščiai Alšėniškiai, o juos pakeitusių Sapiegų atstovas vicekancleris Povilas Steponas Sapiega 1610 m. ant Olšankos upelio kranto pastatė vienus gražiausių Vilniaus krašte barokinius pilies rūmus. Pilis turėjo šildymo sistemą, vandentiekį ir kanalizaciją, pilies menės buvo puoštos italų meistrų freskomis. Šiandien buvusią prabangą byloja tik griuvėsiai. Beje, jie yra perduoti rūpintis naujiesiems Biržų muziejaus draugams - Nacionaliniam Dailės muziejui
Pažintį su LDK istorija pratęsė kelionė pro Troby ir Yviją, kur apžiūrėjome Yvijos XVII a. pr. bernardinų vienuolyną ir Šv. Petro ir Povilo bažnyčią . Čia, beje gyveno ir gyvena didžiausia totorių bendruomenė, veikia seniausia Baltarusijos teritorijoje mečetė (XIX a.), neuždaryta per visą sovietmetį, senosios totorių kapinės – mizaras.
Vseliubas, Liubčia, Naugardukas, Myras
Vseliube apžiūrėję Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčią, atvykomę į Liubčę, kuri jau nuo XIII a. priklausė Lietuvos valdovams, karalius Mindaugas ant Nemuno kranto greičiausiai turėjo medinę pilį. Dabar čia stovinčią XVI a mūrinę pilį pradėjo statyti Kiškos, XVII-XVIII a. miestelis ir pilis priklausė Radviloms. Liubčia XVI a. buvo svarbus antitrinitarizmo, vėliau - kalvinizmo centras.
Sekantis mūsų kelionės punktas – „slaunasis“ Naugarduko miestas. Naugardukas yra pats aukščiausias gyvenamasis taškas Baltarusijoje, ką paliudijo ir sniego likučiai. Miestas išsidėstęs ant kelių aukštų kalvų. Nuo pilies kalno atsiveria puikios panoramos. Naugardukas XIII-XVIII a. buvo vienas svarbiausių Lietuvos valstybės gynybos, administracijos ir teismo centrų. XIII-XVI a. pilis mūrinį pavidalą įgijo kunigaikščio Vytauto iniciatyva, iki XVI a. kelis kartus modernizuota, šiandien piliakalnyje išlikę tik griuvėsiai.
Parapinė Viešpaties atsimainymo bažnyčia funduota XIV a. kunigaikščio Vytauto, joje ketvirtąjį kartą vedė Jogaila (iš šios santuokos gimė Jogailaičių dinastijos pratęsėjai), bažnyčioje buvo pakrikštytas garsusis poetas Adomas Mickevičius. Naugardukas - gimtasis jo miestas. Tai liudija daug atminimo ženklų - čia tebestovi Mickevičių dvarelis, XX a. pradžioje A. Mickevičiaus garbei supiltas pilkapis, pastatytas paminklas.
Iš Naugarduko patraukėme link kitos garsios pilies – Myro. Myro pilis (XV-XVI a. sandūra) - įspūdingas vėlyvosios gotikos fortifikacinės architektūros paminklas, privati Iljiničių pilis, XVI a. pab.- XVIII a. priklausiusi Radviloms. Myro pilis 2000 m. įtraukta į UNESCO pasaulinio paveldo sąrašus. Po pilį mus pavedžiojo Vydo pažįstamas Igoris, tad teko pamatyti ir tris atstatytas krosnis, jau beveik baigtą įrengti viešbutį, apsilankyti pravoslavų bažnyčioje. Ši pilis yra Nacionalinio Dailės muziejaus filialas.
A.Mickevičiaus paminklas Naugarduke
