Linas Budrys su giliu atodūsiu prisimena beviltišką situaciją, kurioje atsidūrė prieš 6 metus, kai neteko darbo Lietuvoje. 13 metų vilnietis dirbo Vilniaus Šeškinės poliklinikoje direktoriaus pavaduotoju ūkio administracijos reikalams. 41 metų vyras neišvengė restruktūrizacijos pasekmės – etatų mažinimo.
Netekęs darbo L. Budrys kasdien siųsdavo po 5-6 gyvenimo aprašymus. Kai optimizmas rasti panašią poziciją pradėjo blėsti, ieškojo bet kokio techninio išsilavinimo reikalaujančio darbo. Po metų trukusių paieškų be atsako vilnietį aplankė sėkmė – jį pakvietė į darbo pokalbį dėl inžinerinio darbo su pneumatika.
Praėjus kelioms dienoms po susitikimo L. Budrys sulaukė atsakymo, kad jis labai tiktų siūlomai pozicijai. „Tačiau suprask, pasirinkome už tave jaunesnį, 31 metų, žmogų. Man tuomet buvo 42. Supratau, kodėl negaunu darbo. Prieš 10 metų į darbuotoją, kuriam virš 40, žiūrėdavo kaip į ne žmogų,“ – su kartėliu prisimena vyras.
Sėkmė kainavo sveikatą
Po pusantrų metų vilniečiui pavyko įsidarbinti mašinos operatoriumi Lentvaryje „Nemuno bangoje“.
„Būdavo, kad dirbi 4 naktines pamainas, grįžti namo, truputi pamiegi ir leki antrai pamanai be išeiginių. Per mėnesį turėdavau tik kokią vieną laisvą dieną. Gyvenau tik darbu,“ – nuolatinį nuovargį prisimena L. Budrys.
Vienintelį kartą vyras „gavo“ atostogų, kai pasklido kalbos, kad ateis tikrinti darbo inspektoriai. „Kokios atostogos sausio viduryje, kai -15 °C ir tamsu už lango?! Po trijų dienų skambina: tikrintojai išėjo, gali eiti į darbą,“ – kaip pasityčiojimą iš darbuotojo prisimena L. Budrys
Daug įtampos vilniečiui kėlė vadovo santykiai su darbuotojais: „Jis su didele arogancija į visus žiūrėjo – jeigu ne taip pasižiūrėjai ar leptelėjai kokį žodį ne ten – leki iš darbo.“
Antraisiais darbo Lentvaryje metais L. Budrys pradėjo skųstis širdies negalavimais, nuolat jautėsi išsekęs. Vyras greitai suprato, kad taip dirbdamas greitai praras sveikatą.
„Kai dėl amžiaus niekas nebenori tavęs priimti į darbą ir žinai, ką reiškia sėdėti daugiau nei metus be darbo, o skolos kasdien auga, griebiesi šiaudo ir pradedi ieškoti kitur,“ – apsisprendimą išvykti į užsienį prisimena L. Budrys.
Laimę rado dirbdamas paprastu darbininku
Pirmą kartą 45 metų vilnietis išvyko į Nyderlandus dirbti terminuoto darbo. Jį tarpininkaujanti agentūra įdarbino parodų stendais, pristatymais užsiimančioje įmonėje.
Pasibaigus sutarčiai, jį atleido. Tačiau netrukus jis vėl patraukė atgal į tulpių ir lygumų šalį. „Grįžau į Olandiją, nes pažiūrėjau kaip darbdaviai elgiasi su žmonėmis ir man patiko. Be to darbas Nyderlanduose – tai atostogos, palyginus su mano patirtimi Lietuvoje,“ – teigia L. Budrys.
Keletą paskutinių metų vilnietį iš Nyderlandų įdarbinimo agentūros samdo bagažo transportavimo sistemų projektavimu ir gamyba užsiimanti įmonė. Lietuvis iš brėžinių surenka lagaminų, pašto siuntinių, internetinių parduotuvių prekių paskirstymo sistemų mazgus. Šios surinktos sistemos veikia visame pasaulyje nuo Rio de Žaneiro iki Australijos.
„Visiems Lietuvoje imponuoja, kai žmogus užima vadovaujančias pareigas. Jūs žinokite, tai 13 metų pastovaus streso nuo ryto iki vakaro! Per viešųjų pirkimus nuolatinis spaudimas, skundimai, bandymai paduoti į teismą,“ – su kartėliu prisimena L. Budrys.
Dabar vilnietis dirba paprastu darbininku.
„Aš absoliučiai ramus ateinu į darbą, atidirbu dieną, visiškai ramus išvažiuoju. Aš net į darbą nebijau pavėluoti. Niekas nei pusės žodžio nepasakys. Per visą šį laiką negirdėjau iš darbdavio nei vieno priekaišto, net jeigu kažką sugadinau ar sudaužiau. Niekas nei subars, nei balso nepakels. Tokie dalykai neegzistuoja,“ – teigia vilnietis.
L. Budriui didžiausias kontrastas Lietuvos darbdaviams – galimybė su direktoriumi bendrauti kaip lygus su lygiu ir iš vadovo nesulaukti arogancijos.
Laisvalaikis – šventa nuosavybė
L. Budrį nustebino, kad degant užsakymams gamybos direktorius maloniai prašo darbuotojų padirbėti šeštadienį.
„Olandijoje laikas po darbo yra tavo nuosavybė ir tu darai, ką nori. Nei vienas darbdavys tavęs negali priversti ateiti dirbti per laisvas dienas ar po darbo,“ – teigia vilnietis.
Darbuotojai vengdami didesnių mokesčių, apdairiai atsisako ilgesnių darbo valandų. Nyderlanduose dirbantiems iki 49 valandų per savaitę taikomi įprasti mokesčiai, bet nuo 50 valandos valstybei teks atseikėti 65proc.
„Šeštadienį dirbi, atvažiuoja gamybos direktorius, atveža už savo pinigus nupirktų pyragėlių arba ledų ir sako: „Užsukau pažiūrėti, kaip jums sekasi. Ačiū, kad dirbate! Lietuvoje to niekada nėra buvę,“ – sako L. Budrys.
Nyderlanduose prioritetas – profesionalumas
51 metų L. Budrys turi C fazės sutartį su įdarbinimo agentūra. Tai aukščiausia kategorija – darbuotojui nuolat užtikrinamas darbas vienoje ar kitoje įmonėje iki pensinio amžiaus. Alga gali būti didesnė ar mažesnė, bet ji mokama, net kai agentūra neranda darbo specialistui. Todėl C fazė suteikiama tik labai vertingiems darbuotojams.
„Jie mane paėmė, nes perskambinę per visas įmones, kur dirbau, sulaukė tik pačių geriausių atsiliepimų apie mano darbą, žinias, komunikaciją su žmonėmis. Jie sakė nusprendę, kad esu labai pravartus žmogus,“ – gamykla už L. Budrio darbo valandą sumoka 25 eurus agentūrai, o jie darbuotojui – 13-14 eurų.
Lietuva praranda vertingiausius specialistus
Iš 100 besikreipiančių į Nyderlanduose ir Vokietijoje įdarbinančią agentūrą, 15proc. yra vyresni nei 40 metų. Didžioji jų dalis išvykimo motyvuoja negalėjimu susirasti darbo dėl savo amžiaus.
Įdarbinimo agentūros „Qbis“ darbuotojų paieškos skyriaus vadovas Ričardas Tenenė griežtas: „Toks Lietuvos darbdavių požiūris eliminuoja darbingiausio amžiaus, aukščiausius gebėjimus turinčius ir labiausiai motyvuotus darbuotojus!“
Pasak R. Tenenės, Lietuvoje nurašyti specialistai yra labiausiai atsidavę darbui, turi aukštesnius tikslus, nuosekliai dirba ir yra daug kantresni darbuotojai. „Šie žmonės, gavę galimybę dirbti užsienyje, nesilinksmina iki paryčių ir kitą dieną į darbą neateina su kvapeliu,“ – sako pašnekovas.
Šiuo metu Nyderlanduose ir Vokietijoje itin vertinami profesionalūs staliai, statybos darbuotojai, langų montuotojai, suvirintojai, įrengimų operatoriai, mechanikai. Amžius nėra kriterijus, atsirenkant ir nekvalifikuotus darbuotojus fabrikams, sandėliams.
Lietuvos darbdaviai nurašo 35 metų darbuotojus
2016 metais iš 473 kreipimųsi į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą net 17proc. sudarė skundai dėl amžiaus diskriminacijos. Tai antra pagal dydį nusiskundimų grupė po diskriminacijos dėl lyties.
Pasak lygių galimybių kontrolierės Agnetos Skardžiuvienės, didžioji dalis diskriminacijos atvejų dėl amžiaus nustatyta darbo skelbimuose. „Mums susirūpinimą kelia skelbimuose nustatyta amžiaus riba. Buvo įvardijami apribojimai iki 35 metų ir net 30 metų,“ – teigia specialistė.
Kontrolierė ragina visus kandidatus gyvenimo aprašymuose nenurodyti gimimo datos bei šeimyninės padėties. „Tai yra jūsų konfidenciali asmeninė informacija, kuri neturi nieko bendra su profesionalumu. Vakarų Europoje tai įprasta praktika ir jiems labai keista, kaip galima tokią informaciją teikti,“ – sako specialistė.
Labai dažnai po nešališku darbo skelbimu slepiamas diskriminacinis požiūris į kandidatus atsiskleidžia pokalbio metu.
„Norėtume paraginti visus daryti darbo pokalbio įrašus. Tokia medžiaga palengvina skundų tyrimą ir padeda įrodyti, kad kandidatas nebuvo pasirinktas dėl jo amžiaus,“ – pataria lygių galimybių kontrolierė.
Nustačius diskriminacijos dėl amžiaus atvejį darbo pokalbio metu, kontrolieriaus tarnyba nepriverstų darbdavio įdarbinti nepasirinkto kandidato. Tačiau ši institucija viešina tokius atvejus, gali įmonę įspėti, skirti baudą. Nustačius diskriminacijos faktą, nukentėjusysis gali kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo.
„Matome, pasistūmėjimą į priekį – diskriminacinių skelbimų vis mažėja. Pastarąjį mėnesį negauname nei vieno tokio darbo skundo,“ – teigia A. Skardžiuvienė.
Įdarbinimo agentūros „Qbis“ darbuotojų paieškos skyriaus vadovas R. Tenenė netrykšta optimizmu: „Norėčiau pasakyti, kad tokių nusivylusių ir iš Lietuvos darbo rinkos eliminuotų darbuotojų skaičius mažėja. Tačiau jų buvo 15 proc. prieš 2 ir 5 metus, toks išlieka ir šiemet.“
Į klausimą, ar galvoja grįžti į Lietuvos darbo rinką, L. Budrys nukerta: „Lietuvos darbdaviai padirbusių užsienyje kratosi, kaip velnias kryžiaus. Sugrįžęs žmogus žino, kokie iš tikrųjų turėtų būti darbo santykiai, žino savo teises. Tokių nepalankių žmonių niekam nereikia. Antra vertus, jie ir veltui nesutinka dirbti, nes žino, kiek jų darbas vertas.“
Specialistai įsitikinę, kad didelė emigracija, mažėjantis gimstamumas bei senstanti visuomenė privers Lietuvos darbdavius eliminuoti diskriminacijos dėl amžiaus apraiškas ne tik skelbimuose, bet ir darbo pokalbiuose bei požiūryje.
