• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

„Tikrai buvo tokių momentų prieš čempionatą, - paklaustas apie verkiančius stiprius vyrus sakė Lietuvos absoliutus kultūrizmo čempionas Antonas Zajančkovskis. – Visada yra kalbama apie merginas, kurios prieš varžybas kelia isterijas. Visada sakau, kad čia nieko tokio, nes ir vyrai palūžta. Mūsų sportas yra labai sunkus, su juo gyveni dieną ir naktį“.

26

„Tikrai buvo tokių momentų prieš čempionatą, - paklaustas apie verkiančius stiprius vyrus sakė Lietuvos absoliutus kultūrizmo čempionas Antonas Zajančkovskis. – Visada yra kalbama apie merginas, kurios prieš varžybas kelia isterijas. Visada sakau, kad čia nieko tokio, nes ir vyrai palūžta. Mūsų sportas yra labai sunkus, su juo gyveni dieną ir naktį“.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Nuo 2001-ųjų kultūrizmo varžybose dalyvaujantis A. Zajančkovskis absoliučiu šalies čempionu tapo prieš savaitę. „Penkiolika metų siekiau šio titulo. Tačiau aš tikrai nesu vienintelis toks atvejis Lietuvos sporto istorijoje. Pamenu dieną, kai Lietuvos čempionu tapo Dainius Barzinskas. Jis buvo tapęs Europos čempionu, tačiau trylika metų siekė šalies čempiono titulo. Tokiais atvejais vyrai verkia“, - sakė sportininkas.

REKLAMA

- Kuris laikotarpis jūsų sporte yra sunkiausias?

- Turime suprasti, kad du mėnesius prieš varžybas atletas gyvena tik sportu. Pažiūrėkime į kitas sporto šakas, tarkime, lengvąją atletiką: atėjai į treniruotę, gali pavalgyti, leisti organizmui atsigauti. O čia? Pasitreniravai, turi sau suruošti maistą, visą dieną privalai suplanuoti. Režimas yra gerai...

REKLAMA
REKLAMA

- Tačiau per vieną dieną rezultato nepamatysi?

- Ne. Pirmą mėnesį visada atrodo, kad forma tik prastėja. Svoris krenta, galvoje pradeda suktis žodis „blogesnis“. Po gero mėnesio, kai paryškėja pilvo presas, pamatai rezultatus ir atsiranda stimulas.

- Penkiolikos metų varžybinė patirtis – kiek metų draugauji su svoriais?

- Nuo trylikos metų. Atėjau į salę 1998-aisiais. Į ją mane atsivedė vyresnis draugas. Pats gyvenau Paneriuose, o jis mane atsivedė į salę Savanorių prospekte. 2001-aisiais metais treneris mane apžiūrėjo ir pasakė, kad galėčiau sudalyvauti jaunimo varžybose. Startas tikrai nebuvo geras – likau ketvirtas. Tada treneris pasakė, kad reikės padirbėti labiau. Iš tiesų, būtent treneris Genadijus Karevas pamatė mano potencialą. Pas jį salėje Naugarduko gatvėje sportuoju iki šiol.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

- Pirmoji treniruotė buvo siaubinga?

- Namuose buvo tėvo hanteliai. Juos aš tampiau nuo vienuolikos metų.

- Ridendavai juos?

- Panašiai, žinok. Pamenu, kad hantelis svėrė devynis kilogramus. Rankena buvo plati, tai aš dviem rankomis padarydavau šimtą kartų pratimą bicepsui. Dabar pagalvoju ir pačiam baisu pasidaro. Visgi pradėti dirbti su geležimi reikėtų trenerio. Jeigu tokiame amžiuje persitampai, gal ir gali būti skausmingų pasekmių.

REKLAMA

- Augai ne pačiame geriausiame Vilniaus rajone, tačiau nenuklydai į tamsius reikalus. Salė „užkabino“?

- Na, mūsų rajone visada netrūko banditėlių ir girtuoklių. Nors dabar viskas atrodo geriau. Kas „užkabino“? Žinoma, kad filmai su Švarcu. Gal dabar galėčiau sakyti, kad jo tuometinę formą pats jau peržengiau dėl reljefo, bet tada viskas atrodė tarsi kosmosas. Švarcas buvo tarsi žmogus iš kito pasaulio. Manau, kad dabartinis jaunimas jau nežiūri į Švarcą, bet būtent jo laikais kultūrizmas išgyveno aukso amžių. Tada jie buvo žvaigždės. O dabar... Darbas pavadinimas „kultūrizmas“ yra atstumiantis. Daugelis galvoja, kaip reikėtų pervadinti sporto šaką. Kultūrizmas yra tiek išvartytas, kad paprastam žmogui jis asocijuojasi su chemija, anabolikais...

REKLAMA

- O čia nėra tiesos?

- Geras klausimas.

- Tai yra problema, kuri egzistuoja, bet apie ją niekas nekalba.

- Nepamirškime, kad ši problema egzistuoja visuose sportuose. Net šachmatininkai kažką valgo, kad pagerintų savo mąstyseną. Tokie preparatai egzistuoja. Profesionaliame sporte ši problema egzistuoja, tačiau kultūrizme ji labiausiai matosi. Taip yra.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

- Užsiminei apie profesionalų sportą. Tačiau, manau, kad pinigų išleidi daugiau negu iš to uždirbi?

- Nori sužinoti santykį? Dvidešimt prie vieno (juokiasi). Jeigu ne daugiau. Tai gerai, kad šiandien (Lietuvos čempionate) gavau 200 eurų. Džiaugiuosi, nes 200 eurų man yra labai gerai.

- Dėl medalio ar dėl pinigų labiau džiaugeisi po čempionato?

- Džiaugiuosi dėl titulo. Lietuvos čempionatas yra oficialios varžybos. Pagaliau mano vardas bus įrašytas į sporto istoriją. Visi kiti laimėjimai, taurės varžybos niekur nėra oficialiai fiksuojamos. Dėl to Lietuvos čempionatas man yra toks svarbus.

REKLAMA

- Visada norėjai matyti savo pavardę Lietuvos sporto istorijoje?

- Aš atidaviau labai daug metų sportui, todėl tai man šiek tiek reiškia.

- Bet per tuos metus jau kelis kartus buvai numojęs ranka į sportą.

- Buvau išvažiavęs į užsienį, buvau sportiškai apsileidęs... Bet išvažiavau į užsienį neturėdamas jokio darbo pasiūlymo, gyvenamosios vietos, bet į salę jau buvau užsirašęs. Kai važiavau į užsienį, pirmas mano klausimas buvo „O salė ten bus?“ Jeigu nebūtų ten sporto salės, nebūčiau ir važiavęs. Kartą per savaitę sporto salėje tikrai pasirodydavau, nesvarbu, kiek apsileidęs buvau, paspausdavau „štangytę“. Tai yra liga.

REKLAMA

- Kaip manai, esi genetiškai apdovanotas šiai sporto šakai, ar pasakysi, kad tik juodas darbas salėje padėjo siekti rezultatų?

- Gal šiek tiek genetiškai ir esu apdovanotas. Tarkime, man reikia kur kas mažiau papildų negu kitiems sportininkams. Kalbėjau su Deividu Dubinu. Išleidome labai skirtingas sumas pasiruošimui varžyboms.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

- Luktelk, jeigu jau kalbame apie papildus – 1998-aisias metais ką apie juos žinojote?

- Buvau vaikas. Man atrodydavo, kad reikia tik kelti, kelti, kelti. Metodika buvo visai kita: kuo daugiau, tuo geriau. Vėliau paaiškėjo, kad tai nėra gera metodika, nes reikia raumenims leisti pailsėti. Bet pagrindas, kad dirbti reikia sunkiai, yra teisingas. Tais laikais keldavome ir keldavome...

REKLAMA

- Įsivaizduoju, kad salėje ir namuose esi skirtingas.

- Taip, sporto salėje yra visai kitoks pasaulis. Problemos lieka už salės durų. Netgi kitiems, nesportuojantiems, sakau, kad salė yra tarsi bažnyčia. Džiaugiuosi, kad šiais laikais, kai darbas veja darbą, žmonės vis dažniau pabėga į sporto salę. Svarbu, kad žmonės neitų į sporto sales tik tam, kad pasirodytų prieš kitus. Būtent dėl šios priežasties nevaikštau į prabangias sales. Kartą nuėjau, pasižiūrėjau į lankytojus. Niekaip nesupratau, kodėl žmonės ten ateina. Raminau save, kad gal tai geriau negu sėdėti prie televizoriaus. Tačiau tik dėl statuso „Turiu abonementą“, manau, nevertėtų gaišti savo laiko sporto salėje.

REKLAMA

- Tave lengva pastebėti gatvėje, kokių komentarų dažniausiai sulauki?

- Dažniausiai būna „O, prisipumpavo raumenų ir vaikšto čia“ arba „Metano prisivalgė“. Manęs tai nežeidžia... Yra žmonių, kurie prieina, pasisveikina, pasako, kad stebi mano karjerą socialiniuose tinkluose. O į negatyvius komentarus stengiuosi nekreipti dėmesio. Pasiruošimo varžyboms metu eidamas į parduotuvę visada užsimetu striukę, kad nesimatytų tų raumenų. Kai nesiruošiu varžyboms atrodau kaip paprastas žmogus, nepasakytumei, kad kultūristas.

REKLAMA
REKLAMA

- Varžybose dalyvauti pradėjai dar būdamas moksleivis. Ar mokslai nekentėjo?

- Kentėjo, žinoma. Pamenu, kad prieš pat varžybas kažkada nenuėjau į papildomą biologijos pamoką ir mane pagavo mokytoja. O aš visas „išėjęs“. Mokytoja paklausė, gal esu girtas. Tada jokio alkoholio nevartodavau. Nors dabar nesu toks kategoriškas. Kartais su žmona nusiperkame vyno, bet mano organizmas alkoholio netoleruoja... O kalbant apie mokyklą – taip, problemų būdavo.

- O vėliau? Juk visi gatvėje norėdavo prisikabinti prie didesnio, stambesnio.

- Taip. Kažkodėl visiems įdomu, ar išjungs „kačioką“. Kažkodėl stuburiniams, kai išgeria, reikia kažką kažkam įrodyti: „Aš tą „kačioką“ išjungčiau iš vieno smūgio“. Niekada nesportavau... Na, gal į sporto salę atėjau tam, kad turėčiau daugiau jėgos, bet vėliau supratau, kad šis sportas nėra skirtas tam, kad muštis gatvėje. Bet žmonėms vis vien atrodo kitaip.

- Per penkiolika metų Lietuvos kultūrizmas pasikeitė?

- Pasikeitė. Didelių žvaigždžių dabar neturime. Kita dalis labai greitai sužvaigždėjo nepasiekę titulų. Atsirado daugiau sportuojančių merginų. Turime bikinio kategorija. Bet daugelis pamiršta, iš kur tai atsirado. Norėčiau, kad merginos į šią kategoriją žiūrėti ne kaip į grožio konkursą. Tai turėtų būti sportas. Anksčiau nebuvo „šortų“ kategorijos, suknelių ant scenos... Viskas keičiasi. Nes kultūrizmas turi savo blogą vardą.

REKLAMA

- Kodėl šis žodis tapo keiksmažodžiu?

- Užsienyje yra sportininkų, kurie slepiasi rūsiuose... Niekam jie nesirodo. Žinai, galime žvelgti į dar tolimesnę praeitį. Gal anksčiau jau taip sutapdavo, kad kas antrą sportininką galima būdavo „surišti“ su kriminaliniu pasauliu. Čia tiesos šiek tiek yra, nes kultūrizmas visada buvo brangus sportas.

- Kalbėjome apie sporto žvaigždes. Kodėl pats nenori ja būti? Lietuvos čempiono titulas tau atvėrė kelią į Europos čempionatą, tačiau jame nedalyvausi...

- Džiaugčiausi, jei pavyktų tapti Europos čempionu.

- Bet tau to nereikia?

- Ne. Seniai supratau, kad yra gyvenime ir svarbesnių dalykų. Ir galų gale jau reikėtų susitvarkyti asmeninį gyvenimą. Penkiolika metų niekaip nesugebu to padaryti. Atrodo, pradedu jau viską dėliotis, bet vėl užsimanau ruošis varžyboms.

- Kiek kartų buvai nusprendęs, kad atėjo laikas tvarkytis savo gyvenimą?

- Kiekvieną kartą ruošdamasis varžyboms...

- Galvoji, kad tai paskutinis kartas?

- Taip (juokiasi). Man jau yra sakę, kad esu kaip moteris, kuri pastoja ir sako, kad tai paskutinis kartas.

- Tai šis čempionatas – paskutinis?

- (Tyla) Kol kas – taip. Aš sakau labai paprastai: jei pagerėtų finansinė padėtis. O mes žinome, kad stebuklų nebūna.

REKLAMA

- Visada gali laimėti loterijoje.

- Taip, visko būna. Jei finansinė padėtis pagerėtų, atsirastų ir galimybė ruoštis varžyboms. Nenoriu, kad varžybos trukdytų asmeniniam gyvenimui: suėstų šeimos biudžetą, skolų pridarytų. Norėčiau tiesiog ramiai ruoštis, o ne galvoti apie dar dešimt dalykų, kuriuos reikės tvarkyti dabar.

- Auginate sūnų...

- Jam dar tik pusė metų. Hantelių jis dar netampo, bet Arnoldu pavadintas. Tačiau tikrai su žmona vaiko neversime daryti tai, ką darė jo tėvai. Mano šeimoje tėvas ilga laiką buvo prieš mano sportą. Jis visada sakė, kad tai yra žalingas sportas. Jeigu atvirai, nelabai norėčiau, kad mano sūnus žalotų save. Nes pasiruošimas varžyboms tikrai sveikatą „paėda“. Bet jeigu gyvenime bus pasirinkimas – gatvė, blogos kompanijos ar sportas – tai tegul jis geriau hantelius tampo.

- Skausmingai skamba, kai Lietuvos čempionas kalba, kad ši sporto šaka žaloja...

- Jeigu pasikeistų varžybų reikalavimai, jeigu dėmesys būtų skiriamas kūno proporcijoms, jeigu nereikėtų būti džiūsna, gal viskas neskambėtų taip skausmingai. Dabar teisėjai stebi tavo kūno reljefą, vertina jo gilumą... Sveikais būdais to neišgausi – privalėsi save riboti, vartoti papildus, „nutraukinėti“ vandenį...

REKLAMA

- Kadangi jau Antonas pasakė, kad tai buvo jo karjeros pabaiga...

- Aš to nesakiau.

- Sunku net apie tai pagalvoti? Baisiai skamba „baigė karjerą“?

- Taip.

- Ar matai dabar perspektyvių kultūristų Lietuvoje?

- Taip, mane žavi Marius Blaževičius. Per porą sezonų jis padarė labai įspūdingą formą... Manau, potencialo turi Gražvydas Grubas. Kalbėjau su juo, supratau, kad jis dar dega šia sporto šaka. Tikiu, kad jis gali sublizgėti.

- Ar keistumei pats savo gyvenime kažką, jei turėtumei galimybę grįžti atgal?

- Gyvenimą – taip, sporto – ne. Gyvenime esu daug dalykų pridaręs, kuriuos norėčiau pamiršti.

- Kalbant apie tuos penkiolika metų – buvo verta?

- Dabar pažiūriu į žmoną ir sakau, kad verta. Nes būtent sporto dėka mes susipažinome. Dirbau treneriu, ji atėjo į salę sportuoti. Pirmą kartą ją pamačiau, kai ji konsultavosi su mano kolega. „Nebloga mergička“, - tada pagalvojau. O aš jos akivaizdoje draugui tuo metu pasakiau „Einam, pažiūrėsi mane, aš spausiu“ (juokiasi). Pirmą įspūdį jai padariau tikrai ne kokį. Vėliau daugiau apie ją sužinojau, suradau ją feisbuke, pradėjau kabinėtis. Kiek vėliau ji manęs paklausė „Tu matyt jau negali be manęs gyventi?“. Ne kas kita, o sporto salė mus suvedė...

REKLAMA

- Kodėl sportininkai retai suranda savo idealią kitą pusę?

- Kartais sportininkai ruošdamiesi varžyboms nesupranta, kad kitiems šeimos nariams to nereikia. Jiems reikia tavęs, žmogaus. Kai varžybos sportininkui pasidaro svarbiausias dalykas, o visi kiti šiukšlės, sunku. Anksčiau ir aš toks buvau, tačiau vėliau supratau savo darytas klaidas. Bet suprantama, kad žmogus, kuris spaudžia formą, darosi reljefą, yra „sunkus“.

- Tau nepatinka žodis „reljefas“, patinka jaustis dideliu?

- Taip. Didelis ir stiprus. Tada būnu laimingas. Lietuvos čempionatui išdžiūvau taip, kad net šuo manęs nepažino prieš varžybas. Rimtai, išėjau į lauką, o tas pradėjo piktai loti, kaip ant svetimo žmogaus. Galima tik įsivaizduoti, kokia buvo mano forma, jei net nuosavas šuo neatpažino. Atsikračiau dvidešimties kilogramų per du mėnesius...

- Tai dėl to verkdavai prieš varžybas?

- (Juokiasi) Ne, bet galime užskaityti šį atsakymą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų