Lietuvos prezidentei Daliai Grybauskaitei aiškinantis dėl tariamos lenkų tautybės asmenų diskriminacijos Lietuvoje, tautininkai ir kiti nacionalistinių pažiūrų žmonės ginčijasi su liberalais, o istorikas primena: atskirų teisinių normų tautinėms mažumoms Smetonos laikais būta mažai.
„Tarpukario Lietuva neturėjo atskiro tautinėms mažumoms skirto įstatymo ir vadovavosi tarptautiniais dokumentais, – primena Saulius Kaubrys, humanitarinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedros docentas. – Atskiro tautinių mažumų įstatymo nebuvo, išskyrus 1922 metų gegužės 12 dieną Ženevoje pasirašytą Tautinių mažumų apsaugos teisų deklaraciją.“ Pasak S. Kaubrio, taip nutiko dėl to, kad iš subyrėjusių imperijų išsivadavusios šalys kitaip nebūdavo priimamos į Tautų Lygą.
Anot docento, iš visų galiojusių ir dabar galiojančių Lietuvos Konstitucijų tik 1922 ir 1928 metų redakcijose atsispindėjo tautinių mažumų reikalai. Vyriausybė 1923-iaisiais, kaip primena S. Kaubrys, buvo priėmusi laikinas taisykles dėl etnokonfesinių stačiatikių ir sentikių bendruomenių, tačiau parlamentinio lygio aktai priimami beveik nebuvo. O kurie buvo – liberalesni, negu toleruotų šių dienų tautininkai.
Kaip akcentuoja istorikas, 1922 metų Lietuvos Konstitucijoje įtvirtinus lietuvių kalbą kaip valstybinę, problemos dėl gatvių pavadinimų kurį laiką išliko. „Buvo problemų Panevėžyje, Kaune, kur „labai lietuviškame“ mieste lietuviai miesto taryboje nedominavo. Dominavo lenkai ir žydai. <...> Buvo Vandžiogalos ir Babtų respublikos, kurios Lenkijos vėliavas paskelbė savo valstybinėmis, nors teritoriškai Lenkijos sienos net arti nebuvo“, – primena S. Kaubrys.
Tautinių bendrijų teises dabartinėje Lietuvoje apibrėžė 1991 metų sausio mėn. 29 d. priimtas Tautinių mažumų įstatymas. Etninių santykių politiką Lietuvoje formavo ir įgyvendino prie Lietuvos vyriausybės veikęs Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas, kurį premjero Andriaus Kubiliaus vadovauta Vyriausybė 2009 metais panaikino neva taupumo sumetimais. Tautinių mažumų įstatymą dar tada, kai buvusio kultūros ministro pareigas ėjo Arūnas Gelūnas, kūręs jo buvęs patarėjas Imantas Melianas tikina, kad naujasis įstatymo projektas mažai kuo skiriasi nuo to, kurį buvo parengusi jo vadovaujama darbo grupė. Tuomet esą parengtas įstatymo projektas atgulė į stalčių. „Darbas buvo sustabdytas, o tai, kas buvo padaryta, įšaldyta iki pat Seimo rinkimų ir politinės valdžios pasikeitimo. Dabar projektą kritikuoja ir tautininkai, ir kai kurie valdančiosios koalicijos partneriai, tačiau progreso nėra“, – pabrėžia I. Melianas.
Beje, 1938 metais Seimo priimtas Pavardžių įstatymas nustatė, kad „nelietuvio pavardė rašoma pagal lietuvių kalbos ir rašybos dėsnius, bet ji gali būti rašoma ir taip, kaip savo kalba rašosi jos turėtojas, jei to jis pageidauja ir jei tos kalbos raidynas lotyniškas“.
Lietuvos žydų bendruomenės tarybos narys, tautinių bendrijų tematika laidas kuriantis televizijos žurnalistas Vitalijus Karakorskis taip pat teigia manąs, jog problemos kuriamos lygioje vietoje. „Dabartiniai tautininkai nori būti labiau tautininkai nei anie – prie Smetonos, – šaipėsi V. Karakorskis.
Lenkai, kaip pabrėžė V. Karakorskis, apskritai mažai kuo čia dėti. „Daug daugiau tai buvo aktualu Klaipėdos krašto vokiečiams. Argumentas, kurį meta tautininkai, esą Lietuvos Vyriausybė lenkams nusileido dėl 1938 metų ultimatumo, nerimtas. 1939 metais Lenkija išvis liaujasi egzistuoti kaip valstybė (ją okupuoja susitarę Adolfas Hitleris ir Josifas Stalinas – balsas.lt), bet įstatymas atšauktas nebuvo. Tad šių dienų tautininkai atrodo trigubai juokingai“, – sako V. Karakorskis.
