Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro surengtoje naujajam sezonui skirtoje konferencijoje nuskambėjo ne tik optimistinių skaičių apie būsimas premjeras ir sutaupytus pinigus – baleto trupės meno vadovė Tatjana Sedunova informavo ir apie neigiamą šokėjų kolektyvo balansą (-17). Jis susidarė dėl to, kad kai kurie šokėjai jau sulaukė pensinio amžiaus, o keli kiti (ar tiksliau – kelios kitos) nusprendė investuotį į šį tą labiau apčiuopiamo, nei efemeriška baleto artisto karjera ir ryžosi kuriam laikui darbą baleto salėje iškeisti į mamos vaidmenį. Tarp tokių – ir primabalerina Miki Hamanaka, svarbiausioji klasikinio repertuaro atrama.
Baleto meno vadovės pažadas naujajame sezone, be gegužės mėnesiui ruošiamos Leo Delibes‘o baleto „Kopelija“ premjeros (ją jubiliejiniam 85-ajam baleto sezonui ruošia rusų menininkai – choreografas Kirilas Simonovas, pažįstamas iš „Dezdemonos“, ir gana gerai žinomas rusų išeivijos grafikas ir tapytojas Michailas Šemiakinas), žiūrovus džiuginti naujais vardais ir debiutais buvo ištesėtas jau pirmajame sezono spektaklyje. Hermano Lpvenskojldo „Silfidėje“, kurio premjerą baleto artistai su choreografu statytoju Johanu Kobborgu parengė vasario pabaigoje, pagrindinius vaidmenis atliko Anastasija Čumakova ir Eligijus Butkus.
Kelis mėnesius pragulėjęs „lentynoje“, šis romantinio repertuaro spektaklis pasirodė kiek apsiblausęs, nors, atrodo, visi baleto personažai buvo savo vietose (tarp jų šmėstelėjo ir pora naujų veidų – šiųmetinių M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus absolventų). Pirmasis veiksmas buvo suvaidintas gana gyvai, nors artistinio azarto galėjo būti ir daugiau. Dėmesį atkreipė neįprastai statiška būsimųjų vestuvių šokio pradžia – Efei ir Džeimsui rodant šokio žingsnelius, visi kiti juos stebėjo sustingę it gyvosios skulptūros.
Spektaklio debiutantai (nors jų vaidmenys buvo parengti kartu su spektaklio premjerinių sudėčių artistais) šoko ir vaidino neblogai. Čumakova kūrė malonios ir žavios būtybės paveikslą, pasiremdama mokėjimu paslėpti techniškąsias šokio pastangas ir gana gerai jaustis spektaklio erdvėje. Artistiniu požiūriu jos Silfidė primena visas kitas herojes, kurias praėjusį sezoną ši artistė turėjo progos Vilniaus scenoje sukurti. Ne visai motyvuotos pasirodė Čumakovos-Silfidės šypsenos tragiškajame finale – lyg ir buvo galima nujausti, kad šitaip nežemiškas sutvėrimas reiškia švelnią užuojautą savo svajonę nusivijusiam ir realiąją laimę praradusiam Džeimsui, bet tam pademonstruoti reikėtų surasti įtaigesnių, labiau įprasmintų vaidybos atspalvių.
Butkaus Džeimsas pirmiausiai atkreipė dėmesį atsakingai parengtu techniniu personažo pavidalu – ryškiais, aukštais, energingais šuoliais, neblogai valdomais sukiniais. Kalbant apie jo vaidmenį, norėtųsi daugiau plastiškumo, organikos, nes kol kas pantomimos gestai atrodo kietoki, lyg suskaidyti į atskiras frazes, kai kurių pozų piešinys (kad ir antrajame veiksme prisėdus ant akmens), bylojantis apie romantišką Džeimso egzaltaciją, palaikymo renkantis vaidybos pobūdį nesulaukia – tik spektaklio pabaigoje Butkaus-Džeimso neviltis įtikina ir sujaudina.
Antrojo veiksmo silfidžių šokiams pritrūko tvirtumo, darnos – tikėtina, kad įsibėgėjus sezonui šie masinių choreografinių scenų netolygumai išsilygins (o gal jie išryškėjo, prisimenant nepriekaištingą Rusijos Didžiojo teatro „Korsaro“ kordebaleto šokį).
Prie malonių spektaklio įspūdžių priskirtinas Rūtos Kudžmaitės sukurtas Efės vaidmuo, taip pat keli vykę antrojo veiksmo vaizdiniai sprendimai, sukurti su scenografijos ir apšvietimo pagalba, nors šviesos partitūroje šioje „Silfidėje“ pasitaikė ir keistų, sunkiai paaiškinamų dalykų – pavyzdžiui, kartkartėm Silfidę nušviečiantys raudoni tonai.
Ne visi scenos technikos efektai, tokie reikšmingi romantiniam teatrui, buvo tinkamai įgyvendinti. Jei antrojo veiksmo pradžioje Medžei mostelėjus į užkulisius išvažiuojančio katilo burzgimą galima paaiškinti tebekunkuliuojančio nuodingo viralo garsais, tai mirusios Silfidės į padanges kylantis kūnas tepriminė kažkokį tiuliu apsuktą rastą. Ši scena, anksčiau, berods, lydima ir gedulingos silfidžių eisenos, šį kartą pasirodė labai butaforiška.
