Reda ir Rūta surinko net 9359 jų porą palaikančius balsus ir šiandien džiaugiasi galėsiančios įgyvendinti savo svajones: Reda – aplankyti Jeruzalę, Rūta – „Eurovizijos“ konkursą pamatyti gyvai, pabūti toje didžiulėje muzikos gerbėjų minioje, pajusti jo atmosferą.
Projekte „Draugystė veža“ negalia neakcentuojama
Redos ir Rūtos draugystė užsimezgė prieš 8 metus ir jos tikrai negalima pavadinti „projektine“. „Draugystė veža“ ją tik paįvairino, suteikė naujų spalvų ir potyrių. Reda prisimena su Rūta susipažinusi... autobuse. 2011 metais buvo toks televizinis projektas „Supermiestas“. Plungiškės merginos tiesiogiai jame nedalyvavo, tačiau važiavo į Vilniuje vykusius filmavimus palaikyti saviškių. Toje kelionėje Reda ir užkalbino Rūtą, pakvietė ją atsisėsti greta. „Rūta tuomet mokėsi Klaipėdos universitete, o aš buvau įstojusi į Klaipėdos kolegiją, studijavau kultūrinės veiklos vadybą, tad temų pokalbiui ieškoti nereikėjo“, – prisimena Reda.
Nepritrūksta jų ir po 8 metus besitęsiančios draugystės. „Nebūna dienos, kad nesusiskambintume, nepasikalbėtume“, – sako Reda. Mergina juokauja, kad pažįstami iš jųdviejų kartais net draugiškai pasišaipo: jūs kaip tikros moterys – pora valandų kalbėjusios telefonu atsisveikinate sakydamos, kad susitikusios pasikalbėsite.
Apie projektą „Draugystė veža“ merginos sužinojo atsitiktinai. „Pernai žiūrėdamos finalinį Lietuvoje vykusios „Eurovizijos“ atrankos koncertą pamatėme, kaip buvo paskelbtos penkios šį projektą laimėjusios poros, keliausiančios stebėti „Eurovizijos“ koncerto, – prisimena Reda. – Susižvalgėme, viena kitos klausdamos: o kodėl mes jame nedalyvaujame?“
Antrą kartą apie prasidėjusią atranką į šiemetinį „Draugystė veža“ projektą merginos sužinojo taip pat iš televizijos. Šįkart anketą užpildė jau nieko nelaukdamos. „Juk atitikome pagrindinį reikalavimą – aš turiu negalią, mano draugė – ne“, – sako Reda ir priduria, kad nei jiedvi su Rūta, nei pats projektas negalios neakcentuoja, jam svarbiau, kad visi dalyviai jame jaustųsi lygūs.
Naktį prieš prasidedant finaliniam Lietuvos atlikėjų „Eurovizijos“ konkursui, kai turėjo baigtis balsavimas už projekte dalyvaujančias poras ir paaiškėti, kurios trys vyks į Jeruzalę, merginos tikrai nemiegojo. Rūta prisimena, kad atkakli kova vyko tarp keturių porų. Vienai jų iškritus tarsi jau buvo galima atsikvėpti, bet plūstelėjo dar daugiau adrenalino: kas gi taps nugalėtoju? „Didelio atotrūkio tarp likusių porų nebuvo, jau visos buvo nugalėtojos, bet pirma vieta yra pirma, – šypsosi didžiausio palaikymo sulaukusios poros narė Rūta. – Kai supratome, kad surinkome daugiausia, net 9359 balus, euforija liejosi per kraštus.“
Lengviau prisitaikyti pačiam
Bičiulių pozityvumo bomba vadinamos Redos ūgis – 124 cm. Neįgalia ji savęs nelaiko. Toks žmonių skirstymas merginai apskritai nepriimtinas. Pasak jos, dažnas vienokią ar kitokią negalią turintis žmogus yra dar stipresnis, ypač dvasiškai, už bet kurį sveikąjį. „Mes gyvenime išmokstame įveikti ne vieną iššūkį, kuris kitiems atrodo didžiulė problema“, – sako Reda. Ji nesiskundžia, kad parduotuvėje nepasiekia aukštai padėtos prekės ar jai sunku įlipti į autobusą. Mergina pasakoja net įsirengdama butą jame specialiai nieko nežemino, nesistengė pritaikyti prie savo ūgio. „Prieš užsakydama virtuvės baldus internete radau puikią užsienyje taikomą alternatyvą – spintelių apačioje įtaisytą ištraukiamą paaukštinimą. Reikia – ištraukei, nereikia – įstūmei atgal. Mano namai niekuo nesiskiria nuo visų kitų.“
Redos nuomone, dažnai pačiam neįgaliajam paprasčiau prisitaikyti prie aplinkos, pažvelgti į tai su humoru nei nuolat skųstis, kad ji neprieinama. Merginos pasakoja linksmą nuotykį, kai projekto dalyviai, viešėdami Ukmergėje, buvo apgyvendinti viešbutyje, kuriame buvo aukštos lovos. Užuot dėl to bambėjusi, Reda įsibėgėjo ir pabandė ant jos užšokti. Čiužinio spyruoklių, matyt, būta labai stiprių – jos merginą sviedė atgal. Ant grindų klestelėjusi Reda ir visą šią situaciją stebėjusi Rūta taip juokėsi, kad visi miegai iš galvos išgaravo. O juk galėjo ieškoti viešbučio administratoriaus, priekaištauti, skųstis...
Tiesa, Reda neslepia – dėl savo ūgio vaikystėje patyčių neišvengė. Tėvai ją augino kaip sveiką vaiką, tad kartu su kitais mažyliais ji lankė ir lopšelį, ir darželį. „Lopšelyje buvau likusi „antriems metams“, – pasakoja humoro jausmo neprarandanti Reda. Tiesa, anuomet šis žingsnis buvo palydėtas ne juoku, o ašaromis. Atėjus laikui iš lopšelio pereiti į darželio grupę, Reda joje nepritapo. Gal ją įskaudino auklėtojos žodžiai, kai ši kolegei guodėsi, jog su šia mažyle bus labai sunku, nes visą laiką reikės ją prižiūrėti, gal buvo ir daugiau priežasčių, kodėl ji ištisas dienas ašarojo. Neliko nieko kito, kaip grąžinti Redą į jai įprastą lopšelio grupę. Po joje praleistų dar vienų metų darželis jau nebuvo toks baisus. Juolab kad į grupę mergaitę priėmusi auklėtoja iš karto rado bendrą kalbą ir labai ją mylėjo. „Iki šiol susitikusios gatvėje pasišnekučiuojame“, – sako mergina.
Tėvai nuoširdžiai rūpinosi, kad dukra įgytų išsilavinimą, tad mokyklą ji lankė kartu su visais. Tiesa, buvo 1,5 metų vyresnė už savo bendraklasius. Gal dėl to jautėsi stipresnė...
Viena kitą iš žvilgsnio supranta
Merginos sako, kad projektas „Draugystė veža“ joms abiem buvo ne tik labai įdomus, įtraukiantis, bet ir naudingas. Nustebino Redos prisipažinimas, kad iki 22 metų ji pati vengė bendrauti su neįgaliaisiais. Merginos aplinkoje daugiausia buvo jaunų, gyvenimu besidžiaugiančių, o ne besiskundžiančių, viskuo nepatenkintų žmonių. Neįgalieji, kuriuos pažinojo, labiau siekė gailesčio, o ne patys stengėsi įveikti pasitaikančias kliūtis.
Mergina prisipažįsta ir pati negalinti pasakyti, kodėl buvo susiformavęs toks požiūris, bet tikina, kad šie stereotipai nyksta. Prie to labai prisidėjo ir projektas „Draugystė veža“. Reda ypač džiaugiasi susipažinusi su jame dalyvavusiais Rūta ir Tadu. „Žavėjo jų sveikas, kartais gal net juodas humoras, – prisimena ji. – Tadas Rūtai nerodo jokio perdėto dėmesio ar gailesčio: kai reikia – padeda, bet specialiai nepataikauja ir nesistengia už ją daryti nieko, ką ji pati gali.“
Redos ir Rūtos santykiuose gailesčio taip pat nėra. Merginos neslepia prireikus viena kitai ir griežtesnį žodį pasakančios, ir balsą pakeliančios. „Bet viskas dėl to, kad norim tik gero“, – sako jos. „O šiaip mes viena kitą ne tik iš pusės žodžio, bet ir žvilgsnio suprantam“, – šypsosi Rūta.
Tiesa, Reda juokauja, kad mokykloje, ypač jeigu namuose neatlikdavo kokios užduoties ar nepasiruošdavo pamokai, pasinaudojusi mokytojų gailesčiu išsisukdavo iš keblios padėties. Beje, Rūta šypsosi prisiminusi ir jau šių dienų situaciją, kai Marijono Mikutavičiaus koncerte, pasinaudojusi savo negalia, ne tik sau, bet ir kartu buvusioms kelioms draugėms sausakimšoje salėje Reda praskynė kelią į pirmąsias eiles...
Projektas – ir nemenkas išbandymas
Rūta neslepia, kad dalyvavimas projekte „Draugystė veža“ jai buvęs nemenkas išbandymas. Projekto dalyviai keliavo po Lietuvą, dalyvavo įvairiose edukacinėse programose. Kartu su dar dviem porom merginos lankėsi Ukmergės krašto dvaruose, mokėsi lieti žvakes, įsitraukė į kitas įdomias veiklas. Šioje išvykoje projekto dalyviai buvo filmuojami, turėjo papasakoti apie savo draugystę. „Redai kameros – įprastas dalykas, o aš visada mieliau lieku už kadro“, – pasakoja Rūta. Pasak jos, sėsti prieš filmavimo kamerą jai buvo didelis iššūkis. „Turėjau susikaupti ir peržengti per save, – nejaukią situaciją prisimena Rūta. – Bet ko nepadarysi dėl draugystės. Redai to labai reikėjo. Žinoma, ir man... šiek tiek.“
Vis dėlto išbandymą sėkmingai įveikusi mergina sako, kad daugiau pasitikėjimo savimi tai nesuteikė – jai ir toliau artimesnis stebėtojos, o ne atlikėjos vaidmuo. Žinoma, taip Rūta atsiliepia ne apie visą „Draugystė veža“ projektą. „Man jis buvo labai naudingas. Mano aplinkoje ir iki tol buvo vienokią ar kitokią negalią turinčių žmonių, bet pažinusi jų dar daugiau geriau juos suprantu, tapau atviresnė, galiu drąsiau prieiti, užkalbinti“, – pasakoja ji. Pasak merginos, negalią turinčių žmonių ji niekada neišskyrė, nelaikė menkesniais, o projekto dalyviai tik dar sustiprino tokį požiūrį – visi buvo labai įdomūs, pozityviai nusiteikę.
Svajonių išsipildymas
Rūta – prisiekusi „Eurovizijos“ gerbėja. Ko gero, yra praleidusi tik vieną šį visame pasaulyje populiarų dainų koncertą. Mergina sako visada žavėjusis jį gaubiančia atmosfera ir labai norėjusi kada nors patekti į tą didžiulę gerbėjų minią, todėl iki šiandien negalinti patikėti, kad projektas „Draugystė veža“ šią jos svajonę išpildys. Nuvykti į Jeruzalę jau kurį laiką svajojo ir Reda. Tiesa, jos svajonė gimė kitokiomis aplinkybėmis. Reda pasakoja visą laiką norėjusi savo gyvenimą susieti su scena. 2010-aisiais pamėgino įgyvendinti šią svajonę ir pabandė stoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Deja, pritrūko balų ir į studentų sąrašus ji nepateko, bet noras vaidinti niekur nedingo. Mergina nemažai žinojo apie pantomimos meistrą Aleksą Mažoną, labai norėjo įsilieti į jo mokinių gretas. Po nesėkmės Vilniuje nuvažiavo į Klaipėdą, jį susirado, įsitraukė į repeticijas. Ir į Klaipėdos kolegiją jo patarta įstojo. Reda pasakoja, kad A. Mažonas jai davė kur kas daugiau nei vaidybiniai įgūdžiai. Jo rengiami liudijimo vakarai merginai atvėrė kelią į tikėjimą.
Netoli Plungės, Pakutuvėnuose, A. Mažono surengtas liudijimo vakaras taip paveikė Redą, kad ji vos ne visą tą laiką praraudojo balsu. „Dievas tave palietė…“ – iki šiol prisimena A. Mažono ištartus žodžius. Tolesni įvykiai klostėsi labai natūraliai – Reda tapo nuolatine liudijimo vakarų dalyve, susipažino su tuometiniu Plungės Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonu Juliumi Meškausku, išmoko skaityti ir suprasti Šventąjį Raštą.
Tad Redos noras apsilankyti Jeruzalėje – ne atsitiktinė užgaida, o nuosekli jos gyvenimo kelionės atkarpa. Mergina sako sulaukianti bičiulių klausimo: ar garsiojoje Raudų sienoje žada palikti kokį nors savo prašymą. „Kol kas nežinau. Dar pagalvosiu. O gal kils kokia spontaniška mintis...“
Redai niekada netrūko svajonių, spontaniškų minčių ir sveiko humoro, o Rūtai – santūrumo, racionalaus mąstymo, išminties. Gal todėl tokia tvirta ir graži šių merginų draugystė.
Straipsnio autorė: Aldona Milieškienė
Siekiama atkreipti dėmesį į negalią turinčių žmonių poreikį ir galimybes gyventi įprastą gyvenimą.
Siekiama atkreipti dėmesį į visų žmonių poreikį gyventi savo būste.
Šią dieną buvo priimta JT Neįgaliųjų teisių konvencija.
