Lietuviai – nesutverti lengvajai atletikai? Su tokia nuomone kategoriškai nesutinka Lietuvos lengvosios atletikos federacijos (LLAF) trenerių tarybos pirmininkas Kęstutis Jezepčikas.
Jis, duodamas interviu portalui „Balsas.lt“, ne tik įvertino mūsiškių pasirodymą neseniai Berlyne pasibaigusiame pasaulio lengvosios atletikos čempionate, bet ir pasidalijo savo mintimis apie sporto karalienės ateitį Lietuvoje.
Už pasirodymą – šeši balai
– Kaip įvertintumėte lietuvių pasirodymą 12-tame pasaulio lengvosios atletikos čempionate? Ar galima buvo iš mūsiškių tikėtis geresnių rezultatų ir, pavyzdžiui, net medalių?
– Lietuvių pasirodymą dešimtbalėje sistemoje įvertinčiau šešetui. Kodėl? Federacija prieš pasaulio čempionatą buvo iškėlusi tikslą, kad iš Berlyno parsivežtume bent vieną medalį, o dar bent du atletai, kad patektų į geriausiųjų aštuntuką. Kaip matome, šių tikslų šimtu procentų nepavyko įvykdyti.
Medalio tikėjomės iš Virgilijaus Aleknos ir jis pats tam ruošėsi, bet jam šiek tiek nepasisekė ir jis liko ketvirtas. Aštuntą vietą iškovojo ėjikė Kristina Saltanovič, o štai Živilė Balčiūnaitė, iš kurios irgi tikėjomės panašaus rezultato, maratone užėmė tik 19 vietą.
– Ko pritrūko?
– Sunku pasakyti. Viską lemia maži niuansai. Gal kažkiek sutrukdė mikrotraumos ar sėkmės trūkumas.
– Jūsų manymu, Lietuvos atletai pasirodė pagal galimybes ar žemiau jų?
– Priklauso nuo to, kaip mes įvertinsime tas galimybes. Juk reikėtų atsižvelgti ir į mūsų sporto bazes, turimus resursus, finansavimą... Gal tik mūsų rinktinės lyderiai turėjo normalias sąlygas ruoštis. Bet aš nesiruošiu ir nenoriu teisintis. Yra faktai – tai rezultatai. Juos ir reikia vertinti bei analizuoti. Apibendrintai sakant, visos galimybės bei pasiruošimas ir atsispindi pasaulio čempionato rezultatuose.
Sportininkams kels kartelę
– Girdėti kalbų, kad į kitą pasaulio čempionatą 2011 metais siųsite jau kur kas mažesnę sportininkų delegaciją? Ar tai reiškia, kad kai kuriais lengvaatlečiais nusivylėte ir iš jų nieko gero nebesitikite?
– Ne, tiesiog gal mūsų sportininkams kelsime dar aukštesnius kriterijus. Jei juos įvykdys 20 ar 25 sportininkai, puiku, vešimės net daugiau nei šiemet, bet to sunku tikėtis, stebuklų juk nebūna.
2011 metais pasaulio lengvosios atletikos čempionatas vyks Pietų Korėjos Tegu mieste, tad reikės atsižvelgti ir į ekonominę padėtį, nes kelionė tolima.
– Per paskutinius du pasaulio čempionatus Lietuvos atstovai neiškovojo nė vieno medalio. Ar nekyla minčių, kad galbūt lietuviai apskritai nesutverti lengvajai atletikai?
– Aš taip nemanyčiau. Lengvoji atletika turi labai platų diapazoną rungčių. Čia reikia daug įvairių savybių: ištvermės, greičio, technikos ir kt., todėl tikrai galima rasti savo sferą. Gal lietuviams sunkiau varžytis elitinėse – ilgų ir vidutinių distancijų bėgimo – rungtyse, kuriose dominuoja Afrikos ir Karibų valstybių lengvaatlečiai, o visur kitur viskas įmanoma.
Užtenka pažiūrėti ir į kaimynines šalis – Lenkiją, Vokietiją. Jų sportininkai puikiai pasirodė šiame čempionate ir laimėjo medalių, o jie juk savo genetika labai artimi lietuviams. Vadinasi, viskas yra pasiekiama ir realu.
Lengvojoje atletikoje – net 47 skirtingos rungtys. Be abejo, visose jose niekada neturėsime labai stiprių savo atletų, bet bent 2-3, kurie gali kovoti dėl medalių, tikrai galime išauginti. Tai rodo ir dabartis. Juk universiadoje, jaunimo čempionatuose šiemet tikrai pasirodėme neblogai.
Rekordai „barzdoti“, nes juos pagerinti nelengva
– Kokios sąlygos mūsų šalyje yra augti naujoms lengvosios atletikos žvaigždėms? Kokiose sporto šakose jos yra palankiausios?
– Sąlygos yra normalios. Kai dar vaikas eina į mokyklą ir gyvena pas tėvus, gauna pavalgyti ir pan., viskas gerai, bet jiems, sulaukusiems 18-19 metų ir tapusiems studentams, prasideda visos problemos ir šiuo periodu ir netenkame daugiausiai talentų. Šiai amžiaus grupei labiausiai reikalinga valstybės parama ir finansavimas, jei mes norime juos išlaikyti sporte ir išsaugoti jų talentą.
Kalbant apie atskiras sporto šakas, tai sąlygos turbūt visur daugiau mažiau panašios. Skirtingas yra tik jų populiarumas ir tradicijos mūsų šalyje. Daug ką lemia ir sportinės bazės, treneriai. Lietuviai stipriausi tose rungtyse, kuriose reikalinga ištvermė. Pavyzdžiui, ėjimas, daugiakovė yra mūsų „arkliukas“. Taip pat neatsiliekame ir metant diską ar ietį.
Kiek sunkesnė situacija su vidutinio nuotolio bėgimu, bet, pavyzdžiui, mūsų sprinteriai jau atsigauna. Žodžių, nėra neįmanomų dalykų, reikia tik noro ir, be abejo, valstybės dėmesio. Tikimės, kad ir šiuo sunkmečiu, jis labai kardinaliai nemažės.
– Ar neatrodo, kad pasaulio lengvaatlečiams į priekį žengiant septynmyliais žingsniais ir gerinant rekordus, mūsiškiai stovi vietoje? Juk dauguma mūsų šalies rekordų buvo pasiekta prieš 10-15 metų?
– Na, taip yra keletas užsilikusių „barzdotų“ rekordų, bet šiaip padėtis nėra tragiška – kasmet būna pagerinami po 1-2 mūsų šalies rekordai. O tai, kad jie nusistovėję, yra normalu. Tie centimetrai ir sekundės yra priartėję prie maksimalios ribos, todėl juos pagerinti nėra lengva.
Štai ir pasaulio čempionate Berlyne buvo pagerinti tik trys rekordai, o dviejų iš jų (100 m ir 200 m bėgimo) autorius – jamaikietis Usainas Boltas. Dar vieną pasiekė lenkė Anita Wlodarczyk, rekordiškai toli numetusi kūjį. Ir viskas.
Po V. Aleknos eros – medalių badas?
– Virgilijaus Aleknos karjeros saulelė jau ritasi vakarop. Ar nebus taip, kad dabar prasidės lietuvių medalių badas pasaulio ir Europos čempionatuose bei olimpiadose?
– Nemanau. Visų pirma, pats V. Alekna dar yra tikrai pajėgus pakovoti ir iškovoti ne vieną medalį. Be to, kai jis paliks sportą, kas nors ateis į jo vietą, ji neturėtų likti tuščia. Juk ir kai Romas Ubartas ar Arvydas Sabonis baigė savo karjerą, visi kalbėjo, jog nebebus pergalių, bet atsirado kas juos pakeitė.
Visų antra, kaip jau minėjau, jaunimo čempionatuose mūsų atletai rodo gerus rezultatus ir teikia vilties, kad auga nauja stipri karta.
Žinoma, niekada nebus taip, kad mes lengvosios atletikos varžybose olimpiadoje ar pasaulio čempionate turėsime dešimt medalininkų, bet jei turėsime bent 2-3, ir tai bus fantastika.
– Su kuriais sportininkais siejamos didžiausios viltys toje netolimoje ateityje?
– Kadangi rungčių yra ne viena ir ne dvi, tiksliai pasakyti ir išskirti sportininkus yra sunku. Tačiau dabar bene stipriausiai ir perspektyviausiai atrodo sprinterė Lina Grinčikaitė, šuolininkės į aukštį Airinė Palšytė ir Karina Vnukova.
Faktai:
2009 metų pasaulio lengvosios atletikos čempionate Berlyne iš viso varžėsi 2101 sportininkas, 15 iš jų – iš Lietuvos. Medalius pavyko iškovoti 32 valstybių atstovams, o lietuviai bendroje įskaitoje liko 45-i tarp 202 šalių.
Aukščiausiai iš lietuvių Berlyne pakilti pavyko: disko metikui V. Aleknai – 4-oji vieta tarp 29 dalyvių, 20 km ėjikei K. Saltanovič – 8 vieta tarp 48 atlečių, 50 km ėjikui D. Škarnuliui – 14 vieta tarp 74, 50 km ėjikui T. Šuškevičiui – 17 vieta tarp 47, rutulio stūmikei A. Skujytei – 17 tarp 28 ir maratono bėgikei Ž. Balčiūnaitei – 19 vieta tarp 71.
Nepriklausomos Lietuvos atletams tai buvo jau devintos pirmenybės. Per jas mūsiškiams yra pavykę iškovoti 5 medalius: 1997 m. Atėnuose V. Alekna laimėjo sidabrą, o septynkovininkė Remigija Nazarovienė bronzą, 2001 m. Edmontone V. Alekna vėl buvo antras, o 2003 m. Paryžiuje ir 2005 m. Helsinkyje tapo planetos čempionu.
Lietuvai priklauso ir vienas visų laikų pasaulio lengvosios atletikos čempionatų rekordas. V. Alekna 2005 metais Helsinkyje (Suomija) diską numetė net 70 m17 cm. Šio rezultato iki šiol dar niekas nepagerino.
13-tasis pasaulio čempionatas vyks 2011 metais Pietų Korėjos mieste Tegu.
Lina Grinčikaitė
Airinė Palšytė
Karina Vnukova
AFP/Reuters/Scanpix/ELTA nuotr.
