Drebant euro pamatams, vis garsiau skamba diskusijos, kam Lietuvai tas euras apskritai reikalingas. Gal nebeverta minti takų jo link. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) surengtoje diskusijoje „Kas vyksta euro zonoje ir ką tai reiškia Lietuvai“ dalyvavę pašnekovai vieningai sutarė, kad euras Lietuvai ne siekiamybė, o būtinybė.
„Visiems, kurie nusiteikę apskritai jau nebesvarstyti euro įvedimo prasmingumo, noriu priminti, kad Lietuva yra laikina išimtis nuo dalyvavimo pinigų sąjungoje“, – pastebėjo diskusijos moderatorius TSPMI direktorius Ramūnas Vilpišauskas.
„Litas yra susietas su euru. Esame pačioje nedėkingiausioje, netgi kvailiausioje mums padėtyje. Kiekvienas euro pigimas arba brangimas verčia aukštyn kojom visus eksporto, importo, infliacijos rodiklius. Turime užbaigti šitą darbą, įsivesti eurą, nes grįžimas prie lito reikštų stulbinamą infliaciją, didžiulį ekonomikos smukimą, nedarbą“, – sakė profesorius Jonas Čičinskas.
„Pritariu profesoriui, kad dabar esame pačioje blogiausioje padėtyje „nei pakarti, nei paleisti“. 2009 metais, kada buvo pats krizės įkarštis, Lietuvoje staiga atsirado klasikinės monetarinės politikos apologetų, kurie sakė, kad reikia įjungti klasikinį centrinį banką, nes gi lenkai jį turi ir kaip jiems gerai dėl to yra. Dabar bandyti svarstyti, kur Lietuva būtų buvusi šiandien, jeigu 1994 metais nebūtų buvę valiutų valdybos, manau yra spekuliacija. Gal tikrai mes būtume sugebėję būti tokia jauna demokratija, kuri sugebėtų turėti nepriklausomą centrinį banką, gebantį vykdyti savarankišką monetarinę politiką. Bet.. galbūt mes dabar būtume Baltarusija... [...] Kiek bediskutuotų visi apie euro ateitį, reitingų agentūros, analitikai sako, kad Lietuvos kreditų rinkas pakeltų ir atpigintų skolinimąsi – narystė euro zonoje“, – kalbėjo diskusijoje dalyvavusi Finansų ministrė I. Šimonytė.
Anot jos, tą puikiai iliustruoja vienas pavyzdys – 2009 metais buvo dvi šalys, kurios labiausiai nukentėjo nuo eksporto šoko – Lietuva ir Slovakija. Tuo metu Lietuva skolinosi su 9 proc. palūkanomis, Slovakija – su 5 proc. ir tik dėl to, kad ji buvo euro zonos narė.
„Mano asmeniniu vertinimu, jeigu Latvijoje nebūtų buvę banko problemos 2008 metų rugsėjį, aš labai abejoju, ar Latvija būtų kreipusis į Tarptautinį valiutos fondą (TVF). Manau, kad greičiausiai būtų pasirinkusi lygiai tą patį sunkų, nedėkingą, savarankiškų sprendimų kelią, kuris pakankamai brangiai kainuoja. Kai tu turi antro didžiausio banko nemokumo klausimą tuo metu, kada niekam niekas neskolina, kito pasirinkimo tiesiog nebuvo“, – sakė I. Šimonytė.
Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas patikino, manantis, kad Lietuvos ateitis – euro valiuta.
„Kalbant apie TVF, visada reikia turėti pasirinkimo galimybę. Tai yra apsisprendimo klausimas, mes turime laiko, matysime, reikės ar nereikės kreiptis“, – tvirtino jis.
TAIP PAT SKAITYKITE:
