Trečiadienį, o beveik du mėneius trukusios ekspedicijos Nepalo Himalajų kalnuose, į Lietuvą grįžo likę septyni iš devynių Daulagirio ekspedicijos dalyvių. Dėl Katmandu mieste ir Kijeve atidėtų skrydžių alpinistai Lietuvą pasiekė net trimis dienomis vėliau.
„Ši ekspedicija man buvo šeštasis bandymas kopti į aukštesnę nei 8000 m viršūnę, bet nė vienoje ankstesnėje ekspedicijoje neteko susidurti su tokia gausybe didesnių ar mažesnių problemų. Dar niekada planuojant kopimo į aukščiausias pasaulio viršūnes triskart neteko keisti kalno. Dėl olimpinių žaidynių Kinijoje negavome leidimo kopti nei į Čo Oju, nei į Sisia Pangmos viršūnes. Kaip ten bebūtų, manau, nė vienas mūsų komandos narys nesigaili ambicingų planų - kopti į Daulagirio viršūnę“,- sakė ekspedicijos vadovas Saulius Vilius.
Pasak jo, nė vienam lietuvių alpinistų nepavyko pasiekti septintos pagal aukštį pasaulyje viršūnės.
„Pagrindinė priežastis skambės keistai, bet mums pritrūko sėkmės, kuri alpinistams labai svarbi. Nepasisekė su orais, nes prie kalno atvykome šiek tiek vėluodami. Mūsų pasirinktas kopimo laikas labiau tiko Tibeto, bet ne Nepalo kalnams. Dėl šios priežasties kurį laiką į kalną lipome kai aplink nebebuvo nė vieno kitų šalių ekspedicijų alpinisto. Dėl lenkų grupės klaidos teko du kart įrenginėti antrąją stovyklą. Antrakart teko aukštyn užnešti dvi aukštuminės palapinės, deguonį, maistą ir kitas alpinistinį inventorių, kuris per klaidą buvo nugabentas žemyn“,- apgailestavo S. Vilius.
Labai daug jėgų ir laiko kopiant į Daulagirio viršūnę Lietuvos alpinistai prarado gelbėjimo darbuose. Tuo metu kai buvo planuojamas nuoseklus kopimas viršūnės link drauge su kitų šalių alpinistais ir aukštuminiais šerpais teko viską atidėti ir skubėti į pagalbą savo ir kitų grupių kopėjams.
Du lietuviai - Egidijus Mockus ir Ernestas Markšaitis - buvę antrojoje stovykloje sugebėjo labai stipriai pagelbėti žemyn besileidžiančiam, pervargusiam ir rankas nušalusiam Argentinos alpinistui, kurio draugas buvo žuvęs vos prieš kelias dienas.
Beveik tuo pat metu kiti lietuviai skubiai žemyn nuleidinėjo insultą patyrusį savo komandos narį. Buvo padaryta viskas, kas įmanoma ir ligonis jau kitos dienos popietę buvo patalpintas intensyvios terapijos skyriuje, vienoje geriausių Katmandu klinikų. Beje, šiemet ant Daulagirio šlaitų žuvo du alpinistai.
Po trumpo poilsio Lietuvos alpinistai net ir likę vieni ant Daulagirio šlaitų tęsė kopimą ir vienam grupės nariui dukart pavyko pasiekti šturminę aukštuminę stovyklą iš kurios buvo planuojamas kopimas aukštyn.
Antrąkart su Lietuvos alpinistu šią stovyklą pasiekė ir vienas grupės šerpų. Antrasis šerpas dėl sveikatos sutrikimų nė karto nesugebėjo pakilti net į antrąją stovyklą ir tuo metu jau buvo pakeliui į Katmandu ligoninę.
Po labai vėjuotos nakties 7200 metrų aukštyje buvo priimtas sunkus sprendimas nebetęsti kopimo ir leistis žemyn.
Po beveik visą naktį kritusio sniego ryte buvo įsitikinta, kad sprendimas leistis buvo teisingas. Visai šalia bazinės stovyklos nuo lietuvių alpinisto atsilikęs šerpas vos išvengė sniego lavinų.
„Patirtis ir išgelbėti kolegos šios ekspedicijos metu mums buvo svarbiau nei viršūnė. Manau, tokios pat nuomonės dabar būtų ir Dainius Makauskas. Šio legendinio Lietuvos alpinisto atminimui ir buvo skirtas šis Lietuvos alpinizmo asociacijos ir fondo „Baltų Žygiai“ organizuotas projektas. D. Makauskas buvo pirmasis lietuvis, sėkmingai pasiekęs aštuonių kilometrų aukščio kalną: 1990 metų rudenį alpinistas sėkmingai įkopė būtent į Daulagirio viršūnę, bet niekada iš jos nebegrįžo“,- tvirtino S. Vilius.
