„Esu dirbusi ortopedijos įmonėje ir situaciją galiu komentuoti iš abiejų pusių. Pacientas nori kuo geriau vaikščioti, o ortopedas nori kuo labiau sutaupyti, bet tai neįmanomas dalykas. Būna, kad sudedamos naudotos arba pigesnės dalys. Kaip žinia, pacientui nepavyks gerai vaikščioti su pigiomis dalimis. Tai galiu patvirtinti iš savo patirties, – sako Roberta Orlauskaitė, kuri po kojos amputacijos naudojasi protezu. – Matant tai, kas darosi rinkoje ir kokia konkurencija, galima suprasti, kad galimybė pacientams vaikščioti geriau tikrai yra, bet reikėtų padaryti tam tikras taisykles.“
Roberta atkreipia dėmesį, kad pacientams trukdo ir tai, kad ribojamas protezų tipo pasirinkimas. „Mano amputacija yra žemiau kelio, todėl galiu gauti vakuuminį protezą. Tačiau man netinka vakuuminė tvirtinimo sistema – ji dirgina mano nervus ir tą galūnę nuolat skauda. Su šiuo protezu vaikštau labai retai. Tai dažna problema. Mano nuomone, reikėtų ne konkretizuoti, kokį protezą skirti pacientui, bet galėtų būti nurodoma suma, už kurią jis gali pasirinkti. Būčiau pasirinkusi ne vakuuminį, bet bėgimo protezą. Dabar jį turiu pirkti iš savo pinigų, o vakuuminis stovi spintoje“, – įsitikinusi Roberta. Jos teigimu, komisijoje, kuri skirsto brangesnes ortopedijos priemones, turėtų būti žmogus, pats naudojantis protezą, ir jis galėtų adekvačiai įvertinti, ko kitam žmogui reikia.
Atsiliekame nuo kitų šalių
Estijoje protezų kompensavimo kaina panaši kaip Lietuvoje, bet kiekvienas pacientas gali kreiptis į Socialinio draudimo agentūrą dėl specialaus sprendimo. Išimtys daromos tai atvejais, kai reikalingai priemonei įsigyti neužtenka valstybės numatytos sumos ar jos nėra kompensuojamųjų sąraše. Pasak protezuotojo Stanislavo Haugasmagi, brangesnes priemones kasmet gauna apie 20 proc. jo pacientų. Lietuvoje tokios galimybės nėra.
Švedijoje protezą skiria gydytojas, bet sprendimas priimamas kartu su žmogumi, atsižvelgiama į jo poreikius, pomėgius ir aktyvumą. Erebru universitetinės ligoninės Švedijoje profesorė Liselotte Hermansson pabrėžė, kad pacientai gali turėti ir keletą protezų: vieną labiau estetinį, kitą – funkcionalų. Ypač daug dėmesio skiriama vaikams, kurie gyvena aktyviai, nori neatsilikti nuo bendraamžių. Jie gali gauti atskirus protezus sportui, muzikavimui ir pan.
Švedijoje neretai parenkami mioelektriniai rankų protezai, kuriais galima lankstyti pirštus. Su šia ranka žmogus gali atlikti griebimo, sukimo veiksmus, įgudę – netgi įverti siūlą į adatą. Šie protezai skiriami jau vaikams, nes manoma, kad kuo anksčiau mažieji išmoksta naudotis mioelektrinėmis rankomis, tuo geriau išnaudoja jų funkcijas vėliau. Taip pat Švedijoje galima gauti ir itin brangų bioninį rankos protezą, tačiau tokiais atvejais asmuo turi įtikinti, kad jam to reikia. Sumos, už kuriuos valstybė perka protezus, nėra ribojamos. Svarbiausia – žmogaus poreikiai ir jo gyvenimo kokybė.
Pasak Ortopedijos ir reabilitacijos paslaugų teikėjų asociacijos prezidentės, gydytojos reabilitologės Rūtos Garšvienės, Lietuvoje taip pat anksčiau buvo kompensuojami mioelektriniai protezai. Dabar juos skirti galimybės nėra. R. Garšvienės manymu, reikia peržiūrėti rankų protezų kompensavimo tvarką ir grąžinti galimybę skirti mioelektrinius protezus. Lietuvoje iki šiol kompensuojami tik estetinę funkciją atliekantys protezai.
Prieš 6 metus kojos netekęs, bet aktyviai gyvenantis ir daugelį sporto šakų išbandantis Edvardas Paknys įsitikinęs – Lietuvoje turėtų būti sudaryta galimybė gauti ir papildomą sportinį kojos protezą. Tai ypač aktualu mokyklinio amžiaus vaikams, kad jie galėtų bėgioti, kartu su kitais dalyvauti kūno kultūros pamokose.
Apie 10 000
Apie 25 000
Apie 40 000
Reabilitacija – labai svarbi grandis
Švedijoje, minėtame Erebru centre, reabilitacijos paslaugos teikiamos net iki 6 mėnesių – tol, kol žmogus tikrai išmoksta naudotis protezu. Pasak prof. L. Hermansson, tyrimai parodė, kad tinkama reabilitacija ir aplinkos pritaikymas turi didžiulę įtaką tam, kaip rankos netekęs žmogus integruosis į visuomenę ir koks savarankiškas jis bus.
Kojos misijoje Afganistane netekęs Algimantas Valaitis reabilitavosi JAV. Čia visos paslaugos teikiamos viename centre. Atvažiavęs į centrą žmogus randa viską: sporto salę su pačia įvairiausia įranga, baseiną, netgi virtuvę, kur galūnių netekę žmonės pratinami prie kasdienio gyvenimo, mokomi gaminti maistą. Su kojų netekusiais žmonėmis dirba specialistų komanda. A. Valaičio įsitikinimu, tokia reabilitacijos sistema išties padeda greičiau atsigauti ir sugrįžti į gyvenimą.
Pasak Valstybinės ligonių kasos Ortopedijos technikos kompensavimo skyriaus vedėjo Giedriaus Baranausko, Lietuvoje reabilitacijai pastaruoju metu taip pat tenka didelis dėmesys. Pastaraisiais metais lėšos tam didėjo: 2015 m. buvo skirta 43 tūkst. eurų, o 2020-aisiais – beveik 64 tūkst. Judamojo atramos aparato pažeidimų profilio paslaugas gavo per 30 tūkst. asmenų (61 iš jų – po galūnių amputacijos). Pusė iš jų rinkosi ambulatorines paslaugas. Vis dėlto pacientai skundžiasi, kad ne visada reabilitacijos paslaugos po galūnių amputacijos teikiamos kvalifikuotai, ribojamas laikas, o tokios reabilitacijos, kurioje būtų apmokoma naudotis rankų protezais, iš viso nėra.
Protezo kokybė ne visada priklauso nuo kainos
„Aišku, negalime suteikti brangiausių protezų, bet padėti žmogui, kad jis vaikščiotų, tikrai galime“, – sakė AB „Ortopedijos technika“ vyr. ortopedas technologas Artūras Didžiariekis, pristatęs galūnių protezų įvairovę ir naujausias tendencijas. Ortopedijos įmonės „Pirmas žingsnis“ direktorius Algimantas Astrauskas atkreipė dėmesį, kad protezo kokybė ne visada priklauso nuo skiriamo finansavimo. Svarbu ir paties žmogaus psichologija, taip pat ir protezuotojo kvalifikacija, geranoriškumas ir požiūris. Šiuo metu protezavimo paslaugas teikia per 20 ortopedijos įmonių. Ne visos dirba vienodai. R. Garšvienė pabrėžė, kad būtina kelti ir ortopedijos paslaugas teikiančių įstaigų akreditavimo klausimą, vertinti jų darbo kokybę.
„Kuo geriau pavyks kompensuoti žmogaus negalią, tuo mažiau jis bus priklausomas nuo kitų, galės produktyviau dirbti, jau nekalbant apie psichologinę savijautą ir orumą. Turime vis garsiau kalbėti apie geresnę ortopedijos priemonių kokybę“, – sako Lietuvos neįgaliųjų draugijos, kuri vienija daugiau nei 20 tūkst. fizinę negalią turinčių žmonių, pirmininkas Ignas Mačiukas.
Straipsnio autorė: Aurelija Babinskienė.
