Garsus vargonų virtuozas, XIX a. muzikos ekspertu laikomas K. Lueders`as, grieš didžiausiais Lietuvos vargonais Vilniaus universiteto šv. Jonų bažnyčioje.
Jis yra Paryžiaus šv. Dvasios reformatų bažnyčios vargonininkas.
Nors augo Amerikoje, kur baigė Jeilio koledžą, jau daugiau kaip 30 metų gyvena Prancūzijoje. Čia jis baigė Schola Cantorum ir Sakralinės muzikos institutą bei Sorbonos universitetą.
Savo koncertuose, įrašuose, paskaitose, meistriškumo kursuose ir straipsniuose jis gilinasi į XIX a. vargonų estetiką ir repertuarą.
Lietuvoje Kurt Lueders`as koncertuos Vilniaus universiteto šv. Jonų bažnyčioje vasario 21 d., šeštadienį, 18 val. ir Kauno šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje vasario 22 d., sekmadienį 16 val.
Prieš viešnagę Lietuvoje su maestro kalbamės apie muzikos instrumentų karalių – vargonus, jo gyvenimo kelią bei artėjančius koncertus.
Sakoma, kad vaikystėje patirti įspūdžiai išlieka visam gyvenimui. Kokie ankstyvieji patyrimai paskatino Jus pradėti groti vargonais?
Tiesą sakant, aš neprisimenu kažkokio ypatingo įvykio, kuris atvedė mane prie vargonų. Vaikystėje aš studijavau fortepijoną, bet tiktai iki Šopeno etiudų. Nežiūrint to, didelių kliūčių vargonuojant man tai nesudarė.
Ko gero, mane sužavėjo vargonų garsas, bet iš pradžių neturėjau galimybės klausytis daug vargonų muzikos – juk esu kilęs iš mažo Indianos valstijos miestelio JAV. Tačiau prisimenu, kad pašaukimą vargonuoti pajutau, kai man buvo leista pusę valandos praleisti vienam prie vargonų Saint Meinrads vienuolyne pietų Indianoje: šioje aplikoje instrumento garsas ir „jausmas“, netgi man kaip pradedančiajam, buvo neužmirštamas.
Jums teko galimybė studijuoti pas legendinius prancūzų vargonininkus. Kokie yra Jūsų prisiminimai apie didžiuosius mokytojus Maurice`u Durufle ir kt.?
Prancūzijoje as studijavau pas tris vargonininkus: Maurice`ą Durufle, Edouardą Souberbielle ir Andre Fleury. Pas kiekvieną praleidau maždaug po dvejus metus.
Durufle buvo sunkokai prieinamas (visomis prasmėmis), per pamokas pasakydavo labai nedaug. Pavyzdžiui, dirbant su jo paties kūriniais, iš jo neišgirsdavau nieko daugiau, negu per įprastus meistriškumo kursus. Jis, atrodo, buvo intuicija pasikliaujantis muzikas, ir jam nebuvo įdomūs taip vadinami, atlikimo praktikos klausimai.
Žinoma, tai, kad buvau šalia pasaulinio garso meistro, buvo su niekuo nepalyginama. Kartais jis visgi praskleisdavo tos didžios tradicijos šydą, kuris yra jaučiamas ne tik vargonininkų, bet ir prancūzų kompozitorių Faure, Debussy bei kitų inovatorių kūryboje.
E. Souberbielle, kuris gimė truputį anksčiau už Durufle (1898), nepaliko nei savo kūrybos kūrinių, nei garso įrašų, bet šis didžiojo meistro Louis Vierne`o (1870–1937) studentas buvo ypatingai svarbus tai vargonininkų kartai, kuri veikė aštuntame ir devintame XX a. dešimtmetyje.
E. Souberbielle buvo praktiškai vienintelis mokytojas, labai intelektualiai kalbėjęs apie vargoninę techniką. Jis, ko gero, man buvo dar svarbesnis negu Durufle, nes jo mokymas buvo labai universalus. Durufle, iš kitos pusės, man buvo daugiau kaip įkvėpimas, negu tikras instruktorius. Kai studijavau su Haraldu Vogeliu šiaurės Vokietijoje aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, dauguma techninių aspektų, dėstomų Šiaurės Vokietijos vargonų akademijoje, jau buvau girdėjęs iš Souberbielle.
Andre Fleury buvo kaip mano pirmųjų dviejų mokytojų sintezė, jo komentarai būdavo labai patikimi, teisingi ir džentelmeniški. Jis buvo būtent toks žmogaus tipas, koks turėtų būti vargonininkas (bent jau mano nuomone). Nors tuo metu A. Fleury jau buvo labai senas, bet studijų programa buvo daug įvairiapusiškesnė, negu pirmųjų dviejų profesorių, kurie turėjo savo standartinį repertuarą.
Manau, kad iš Fleury gavau daugiausiai taip vadinamos „prancūzų tradicijos“ – kaip elgtis su instrumentu, frazuote ir kitais dalykais. Šiuo aspektu Durufle buvo gana laisvas, o Souberbielle pakankamai griežtas...
Fleury mums sakė, kad niekas XX a. pradžioje niekas negalvojo apie „tradiciją“: jauni vargonininkai dažnai klausydavo vieni kitų grojimo ir dalinosi savo mintimis. Aš galvoju, kad paveldėjau kai ką iš šio nuostabaus požiūrio, kai „tradicija“ pasireiškia visoje savo pilnatvėje...
Dėstote Plaisir konservatorijoje. Kaip apibūdintumėte savo studentus? Ar galėtumėte palyginti šiandieninius studentus su, tarkim, studentais prieš 5 ar 10 metų?
Plaisir miestas, kuriame gyvena apie 30 tūkst. gyventojų yra pirmas nemažas miestas pravažiavus Versalį, keliaujant pietvakarių kryptimi iš Paryžiaus link Šartro. Konservatorija šiame mieste yra gana aktyvi miesto gyvenimo dalis. Dėstau joje daugiau kaip penkiolika metų. Konservatorijoje, kurioje studijuoja apie 700 muzikos, šokio ir teatro studentų, yra 11 vargonų specialybės studentų.
Municipalinės konservatorijos tikslas Prancūzijoje – suteikti pradinį muzikinį išsilavinimą jaunimui ir suaugusiems. Kai studentai pasiekia tam tikrą aukštesnį lygmenį, jie beveik visada tęsia studijas regioninėse konservatorijose, tokiose, kaip Versalio ar kito didesnio Prancūzijos miesto.
Aukščiausia šios sistemos pakopa yra dvi Nacionalinės konservatorijos Paryžiuje ir Lione. Todėl mano vargonų klasėje studijuoja gana kuklių pajėgumų studentai, neturintys didelių profesinių ambicijų (Prancūzijoje, kaip ir daug kur pasaulyje, šiuo metu yra manoma, kad vargonus galima pradėti studijuoti be fortepijoninio pasiruošimo).
Dėl šios priežasties, mano studentų, kurių amžius nuo 9 iki 60 metų, muzikinis išsilavinimas išlieka pastovus jau dešimt metų. Tiktai vienas iš mano ankstesnių studentų šiuo metu studijuoja Versalio regioninėje konservatorijoje. Tačiau mano publikacijos ir simpoziumai yra skirti profesionaliems aukšto lygio vargonininkams.
Su kokiais iššūkiais šiandien susiduria vargonų menas Prancūzijoje? Kokia vargonų ir vargonų muzikos būklė Jūsų šalyje?
Vargonų kultūros lygis Prancūzijoje yra gana normalus. Vargonų specialybė yra dėstoma įvairiuose miestuose, dauguma vargonų meistrų tęsia savo darbą, ir netgi stato naujus instrumentus. Naujus vargonus beveik visuomet užsako miesto valdžia.
Taip yra dėl to, kad Bažnyčia, kuri jau 100 metų yra atskirta nuo valstybės, neturi nei finansų, nei, svarbiausia, valios ar noro užsakyti naujus instrumentus.
Vargonų muzika šiandien nėra labai reikšminga katalikų liturgijos dalis, nors protestantiškosios bendruomenės, kurios sudaro apie 2 proc. visų Prancūzijos gyventojų, labiau kreipia dėmesį į savo muzikinį paveldą. Čia reikia pabrėžti, kad dauguma bažnyčių su jose esančiais vargonais priklauso miestų valdžiai.
Žinoma, yra ir mažas, bet stiprus „vargonų fanų“ ratas, su daugybe vietinių draugijų ir asociacijų, skirtų vargonams, ir trys nacionalinio lygmens vargonų žurnalai. Galima sakyti, kad vargonų ir jų meno balsas yra gana aiškiai girdimas visame Prancūzijos muzikiniame gyvenime. Nežiūrint to, mūsų bažnyčiose nėra vargonininkų darbo vietų, kuriose būtų galima dirbti pilnu etatu. Todėl visi, įskaitant ir aukščiausio lygio tarptautinės klasės virtuozus, pragyvenimui pirmiausia užsidirba iš dėstytojavimo.
Vargonų ateitis čia yra tiek pat miglota kiek ir klasikinės muzikos, tačiau daugiausia klausimų iškyla apie pačios Bažnyčios statusą. O tai jau ne muzikinis ir netgi ne kultūrinis klausimas. Tarp Prancūzijos vargonininkų yra gana stiprus ryšys, bet tendencija formuoti tam tikras uždaras grupuotes per pastaruosius dešimtmečius sumažėjo, nes dėl istorinių stilių pripažinimo atlikimo praktikoje, vargonininkai tapo daug daugiau universalūs ir įvairiapusiški atlikėjai.
Taip pat yra jaučiami gana ryškūs tarptautiniai mainai.
Lietuvoje viešėsite tarptautinio festivalio, skirto unikalių Lietuvoje Kauno šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) istorinių Walckerio vargonų restauracijos pabaigai, proga. Taip pat griešite koncertą didžiausiais Lietuvos vargonais Vilniaus universiteto šv. Jonų bažnyčioje. Ką įdomaus ir intriguojančio žadate Lietuvos vargonų muzikos mylėtojams?
Vargonams yra sukurta daugybė nuostabių kūrinių, kurie beveik niekada nėra atliekami. Nuo devintojo dešimtmečio aš specializuojuosi jų paieškoje ir stengiuosi padaryti juos prieinamus šiandieniniam vargonininkui.
Kadangi baroko epocha buvo jau neblogai ištyrinėta, dirbu daugiausiai su XIX a. repertuaru. Žinoma, tokiuose dalykuose yra nemažai subjetyvumo, bet iš savo patyrimo galiu pasakyti, kad netgi trečiarūšiai kompozitoriai paprastai parašydavo vieną arba du gerus kūrinius.
Lietuvos vargonų mylėtojams norėčiau pateikti geriausius iš man žinomų retai atliekamų kūrinių. XIX a. prancūzų muzika, žinoma bus koncerto pagrindas. Man patinka A. Guilmant`o „Morceau de Concert“ dėl jo struktūriško aiškumo, puikios temos ir didelės faktūros įvairovės. Tai yra tarptautinio lygio kūrinys, kurį reikėtų žinoti.
Rousseau ir Kriegerio kūriniai yra tiesiog perlai savo kategorijoje, o Boely ir Boellmannas yra jau tradiciniais tapę šedevrai.
Programoje yra ir baroko epochos muzikos: juos pasirinkau todėl, kad klausytojams jie yra žinomi. Kiekvienas savaip, šie kūriniai skamba netgi savotiškai moderniai ir aktualiai.
Jūsų koncertuose Vilniuje ir Kaune skambės ir Jūsų sukurtos trys bagatelės. Kaip galėtumėte apibūdinti savo kūrybinį stilių?
Nors man patinka tyrinėti įvairias muzikines idėjas, aš nesu kompozitorius. Nežiūrint to, kartais tenka „peržengti“ save, ir pastaraisiais metais įvairios situacijos darė man įtaką, kad sukurčiau įvairių kūrinių.
Trys bagatelės, skambėsiančios šiuose koncertuose, nėra labai novatoriškos, bet įvairioms nuotaikoms sukurti jose naudojami disonansiški akordai ir „netikra polifonija“. Šie kūriniai yra iš esmės tragiški, bet juose atskleidžiamas tam tikras tragedijos natūralumas. Šis jausmas išreiškia ne tik susitaikinimą bet ir supratimą, kad tragedija gali būti augimo priemonė.
Šia prasme bagatelės atiduoda pagarbą J. Alainui, XX a. prancūzų kompozitoriui, kurį labiausiai iš visų vertinu.
Vidas Pinkevičius
