Nuotoliniame seminare „Vaiko sėkmę lemianti įtrauktis“ apie specialiųjų pedagogų rengimą ir jų vaidmenį mokyklose diegiant įtraukiojo ugdymo principus pasakojo VDU prof. dr. Alvyra Galkienė. Profesorė pabrėžia, kad besirenkantiems specialiojo pedagogo profesiją būtina susipažinti su šios profesijos kasdienybe ir iššūkiais. Ji prisimena savo magistrantės tyrimą apie tai, kaip jaučiasi ir reaguoja pedagogai, savo klasėje sutikę vaiką, kurio nepažįsta, kuris kitaip elgiasi, galbūt ir kitaip atrodo.
„Po pokalbio su mama ir direktore supratau, kad noriu namo ir daugiau nenoriu dirbti darželyje, nesu pasiruošusi priimti kitokio vaiko, – prisipažino viena tyrime dalyvavusi pedagogė. – Jie išėjo, o aš visą dieną niekaip negalėjau susikaupti, tik varčiau dokumentus ir skaičiau, ką specialistai yra parašę apie šį vaiką. Ką daryti? Patalpa netinkama, specialiųjų ugdymo priemonių nėra, metodikos, kaip ugdyti, nėra, nieko nėra, net pati nesu pasiruošusi. Galvojau, viskas bus daug geriau, bet buvo kitaip. Vakare verkiau, visą naktį nemiegojau, prasėdėjau internete.“
A. Galkienė tiki – nemažai pedagogų pasakytų, kad ir jiems panašiai yra nutikę. Ji kviečia įsigilinti į įtraukiojo ugdymo, pagalbos vaikui esmę ir taip nuo panašių sudėtingų situacijų apsisaugoti patiems ir padėti kolegoms, o svarbiausia – vaikams.
Įtraukiojo ugdymo keliu
Pasak profesorės, visuomenė iki įtraukiojo ugdymo nuėjo netrumpą ieškojimų kelią. Pasaulis pradėjo nuo integracijos.
„Atkūrę nepriklausomybę ir mes išsikėlėme ne savo sugalvotą, o dažnai kitose šalyse vartotą šūkį „Būkime kartu!“ Mums tada atrodė, kad užtenka įvairius vaikus pasikviesti į savo grupę arba klasę ir jau turėsime demokratišką ugdymo sistemą, įsiklausysime į vieni kitų poreikius, gyvensime, sugyvensime ir būsime laimingi. Bet labai greitai paaiškėjo, kad taip nėra, kad nepakanka būti kartu, visko reikia daug daugiau“, – sako A. Galkienė.
Vėliau atsirado kita ugdymo sistema – įtraukusis specialusis ugdymas. Kuo ji pasižymi? „Pagrindinė šios sistemos ypatybė – ji nukreipta į specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų ugdymą. Individualūs vaiko poreikiai identifikuojami, nustatomi, formaliai įvertinami, tik tada vaikas gali gauti jam reikalingą specialistų pagalbą. Ir pati pagalbos samprata, ir šių vaikų ugdymas labiau siejamas su specialistų, o ne su mokytojų veikla“, – pabrėžia profesorė.
Įtraukusis ugdymas – dar vienas žingsnis pirmyn. Pasak profesorės, ši sistema išsiskiria tuo, kad pedagogų nuostatos yra palankios įtraukčiai, pedagogai siekia sukurti aplinką, kurioje kiekvienas vaikas patirtų sėkmę.
Įtraukiojo ugdymo principus turi taikyti ne išskirtinės mokyklos, o visos regiono arba – idealiu atveju – šalies mokyklos. „Įtraukusis ugdymas yra konceptuali švietimo politikos ašis, į tai nukreipta visa ugdymo sistema, siekiama kiekvienam vaikui sudaryti sąlygas mokytis pagal savo galias ir pasiekti aukščiausią asmeninį rezultatą. Taip pat tada specialiųjų poreikių vaiko ugdymo samprata ir praktika keičiasi į sėkmingą visų vaikų ugdymą pagal asmeninius jų poreikius“, – pabrėžia A. Galkienė.
Profesorės teigimu, įtraukiojo ugdymo sistema diegiama laikantis naujos, šio amžiaus pradžioje neurologų ir psichologų sukurtos strategijos, pavadintos universaliuoju dizainu ugdymui. Jos esmė – visi mokytojų sprendimai grindžiami procesais, kurie natūraliai vyksta besimokančio žmogaus nervų sistemoje, o žmonių įvairovė priimama kaip natūralus, įprastas reiškinys: „Nė vienas vaikas neišskiriamas, nes suprantama, kad yra kitaip mąstančių, kitokias galimybes turinčių vaikų, ir tai – ne išskirtiniai atvejai, nes visi esame skirtingi“, – aiškina įtraukiojo ugdymo ekspertė.
Jos teigimu, įtraukiojo ugdymo principai leidžia sukurti tokią ugdymo aplinką, kurioje visi vaikai gali sėkmingai dalyvauti, veikti ir savo asmeninių tikslų siekti kartu su visais kitais.
Dar vienas svarbus įtraukiojo ugdymo elementas – pagalba mokytojui: „Specialusis įtraukusis ugdymas pagrįstas tiesiogine pagalba vaikui, o šiuo atveju ši pagalba teikiama per mokytoją – pagalba skiriama mokytojui, o mokytojas atitinkamai organizuoja vaiko ugdymą.“
Vroclavas
Krokuva
Gdynė
Už ką atsakingas specialusis pedagogas?
Pasak A. Galkienės, studijose būsimieji specialieji pedagogai susipažįsta su individuliais vaikų poreikiais, mokosi juos atpažinti pagal tam tikrus požymius. Gilinamasi į įvairiausius sutrikimus – autizmo spektro, intelekto, mokymosi, judėjimo, klausos, regos, kalbos ir kt. Specialusis pedagogas turi pažinti visus šiuos sutrikimus, sugebėti vertinti individualius vaikų ugdymosi poreikius, nustatyti, kokių pritaikymų ir ypatingų priemonių jiems reikia ugdymo programose, mokymo planuose, kokie ugdymo metodai jiems būtų efektyviausi. Taip pat specialistai turi žinoti, kaip tuos pritaikymus sukurti, kokios išorinės pagalbos reikia ieškoti ir kur jos gauti.
Kitas specialiųjų pedagogų veiklos ugdymo įstaigose baras yra pagalba pedagogams, bendradarbiavimas su jais. Būtent specialieji pedagogai padeda parengti ugdymo planus, ugdymo programas, surasti palankiausius vaikui ugdymo metodus, padeda suprasti, kodėl vaikui sekasi ar nesiseka. „Specialieji pedagogai turi palaikyti nuolatinį kontaktą su pedagogais, turi ne juos konsultuoti, o su jais bendradarbiauti, nuolat veikti kartu ieškant geriausių sprendimų visiems vaikams“, – aiškina profesorė.
Dar viena svarbi specialiojo pedagogo funkcija yra darbas su pedagogais, tėvais, bendruomene ieškant būdų, kaip sudaryti sąlygas, kad visi vaikai galėtų dalyvauti kartu toje pačioje veikloje: „Čia labai svarbus vaidmenų paskirstymo principas, ir tuos vaidmenis kaip tik padeda rasti specialieji ir socialiniai pedagogai. Tada labai skirtingų galimybių vaikai gali kartu žaisti tą patį žaidimą ir ugdytis.“
A. Galkienės teigimu, ypač svarbi specialiojo pedagogo darbo sritis yra darbas su tėvais. „Paprastai tėvai, ypač kai augina specialiųjų poreikių turintį vaiką, yra sutrikę. Kai vaikas pradeda lankyti mokyklą ar darželį, tėvai patiria dar didesnę įtampą ir nerimą. Specialieji pedagogai gali padėti tėvams suprasti, kokios jų vaikų galimybės ir poreikiai, gali kartu su tėvais projektuoti vaikų ateitį, nes tėvai dėl jos labiausiai ir nerimauja: kas bus tada, kai nebegalės juo pasirūpinti, kai vaikas turės peržengti šeimos ribas. Specialistų darbas yra numatyti tolesnį vaiko ugdymosi kelią ir jam lankant darželį ar mokyklą padėti rasti tą kelią, kuriuo eidamas jis galės ruoštis profesinei ar kitokiai veiklai“, – komentuoja ekspertė.
Profesorė pabrėžia, kad specialieji pedagogai teikia ir tiesioginę pagalbą specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams: „Specialistai dirba su vaikais individualiai, stengdamiesi išlavinti sutrikusias funkcijas arba išugdyti būtinus gebėjimus, kad vaikai galėtų dalyvauti ugdymo procese kartu su kitais. Daug kas priklauso nuo vaiko: kai kuriais atvejais galima įveikti problemą, tada vaikas pats dalyvaus kartu su visais, o kai kada tenka padėti vaikui išmokti dalyvauti kartu su kitais.“
Plačios galimybės
Pasak profesorės, specialiųjų pedagogų profesinės galimybės itin didelės: jie dirba darželiuose, mokyklose, įvairiausiose pagalbos vaikui institucijose, nevyriausybinėse organizacijose. Be to, specialieji pedagogai steigia ir privačius pagalbos vaikui centrus, juose sėkmingai dirba.
A. Galkienė sako, kad klysta manantys, jog realizuojant įtraukiojo ugdymo principus ir mažėjant vaikų specialiosiose mokyklose specialieji pedagogai tampa nebereikalingi: „Iš tikrųjų mokslas įrodo, kad kuo labiau vaikai išsibarsto po bendrąsias mokyklas, tuo daugiau reikia specialiųjų pedagogų.“
Pasak profesorės, Pedagoginės psichologinės tarnybos duomenimis, Lietuvoje yra maždaug 55 tūkst. vaikų, kuriems reikalinga specialistų pagalba. Lietuvoje tokių specialistų pagal nustatytas metodikas turėtų būti per 2 tūkst., o iš tikrųjų darželiuose ir mokyklose 2018 metais jų dirbo vos 455. A. Galkienės teigimu, per metus šis skaičius neturėjo smarkiai pasikeisti, tad šalyje trūksta apie 1,5 tūkst. specialiųjų pedagogų. Taigi akivaizdu – įsidarbinti įgijus šią specialybę tikrai nesudėtinga.
Profesorė pabrėžia, kad VDU magistrantūros studijų programą „Įtraukusis ugdymas: socioedukacinės industrijos“ pasirinkę jau bakalauro laipsnį turintys pedagogai įgis dar ir specialiojo pedagogo kompetenciją ir taps plačių kompetencijų specialistais. A. Galkienės teigimu, toks modelis atitinka daugelio šalių specialiųjų pedagogų rengimo modelį.
Straipsnio autorė: Sigita Inčiūrienė.
