Atlikti tyrimai rodo, kad Lietuvos vaikai jaučiasi nelaimingiausi iš visų Europos sąjungos valstybių narių. Sociologai taip pat apskaičiavo, kad lietuviai tėvai per dieną savo vaikui dėmesio skiria vos 7 minutes bei visuose socialiniuose sluoksniuose esama smurto prieš vaikus apraiškų.
Neseniai Žmogaus teisių stebėjimo institutas pristatė tradicinį nepriklausomą žmogaus teisių situacijos Lietuvoje vertinimą „Žmogaus teisių įgyvendinimas Lietuvoje: 2009-2010“, kurio rezultatai atskelidė nemažai negatyvių tendencijų, viena jų – Lietuvoje dažnai įvairiais būdais pažeidžiamos vaikų, neįgaliųjų ir psichikos negalią turinčių žmonių teisės.
Žmogaus teisių stebėjimo instituto programų direktorė Dovilė Šakalienė sakė: „Gal mūsų valdžią šiek tiek pažadins surašymo duomenys, nes labai abejoju, ar iš Estijos ir Latvijos pabėgo tiek pat žmonių, kaip iš Lietuvos. Žmonės išvažiuoja ir išsiveža savo vaikus, o tie vaikai, kurie lieka Lietuvoje, tampa tam tikru politinių manipuliacijų įrankiu. Kol nepripažinsime, kad mūsų visuomenė gyvena skurdo kultūroje ir žmogus yra nuvertinamas, nuo ko labai kenčia vaikai, psichikos ligoniai, moterys, tol situacija negerės.“
Visuomenė problemų pripažinti nenori
Specialistės teigimu, kol kas apie jokį problemų pripažinimą nekalbama, tai sėkmingai painiojamos vaiko gerovės, šeimos, tradicinių vertybių sąvokos su elementariais vaiko apsaugos dalykais.
„Keturi iš penkių iš namų bėgančių vaikų slepiasi nuo smurto, mušamos yra mamos, kiti šeimos nariai. Kitų šalių praktikoje dėl to, kad vaikas yra priklausomas nuo suaugusiųjų, dėl jo padėties, jam skiriamas ypatingas dėmesys, Lietuvoje šis dėmesys suprantamas kaip įvairūs bandymai interpretuoti vaiko teises ir laisves, bet per dvidešimt metų nesugebėjome sutvarkyti vaiko apsaugos įstatymų bazės. Šiandien joks teisės aktas neapsaugo vaiko nuo visų rūšio smurto.“
Moters teigimu, kai gatvėje įvyksta incidentas ir vienas praeivis trenkia kitam, situaciją aiškinasi atitinkamos intitucijos, bet tais atvejais, kai vaiką sumuša tėvai, paaiškėja, kad tai nėra smurtas, o auklėjimo priemonė. „Norint apginti vaiką privataus kaltinimo tvarka, jo atstovas – mama arba tėtis, turi tam paduoti prašymą teisėsaugai. Tai jei tėvas ar mama muša vaiką, kaip tuomet?“
Pašnekovės teigimu, laikas nustoti organizuoti proginius renginius bei akcijas ir ryžtis pažvelgti į tikrąją padėtį. „Reikia labai nedaug politinės valios, kad būtų įsteigta tarpinstitucinė darbo grupė. Reiktų sudaryti įstatymų paketą, kuris labai aiškiai apibrėžtų visas smurto prieš vaiką formas, atsakomybes ir apsaugos mechanizmus. Tai jau padarė ne tik pažangūs skandinavai, bet ir mūsų kaimynai“, – teigė D. Šakalienė.
Įstatymai pradėjo rūšiuoti žmones
Žmogaus teisių stebėjimo instituto valdybos pirmininkas Dainius Pūras, kalbėdamas apie žmogaus teisių situaciją Lietuvoje, sakė: „Kalbant apie praktinį žmogaus teisių įgyvendinimą, padedant žmonėms, kurie turi didelių sveikatos ir socialinių problemų ir baigiant pažeidžiamomis viuomenės grupėmis – vaikais, šeimomis, svarbu akcentuoti, kad prieš dvidešimt metų šioje sferoje mes paveldėjome tuštumą. Turėjome daug ką sukurti patys, juk demokratijos idėja ir yra ta, kad stiprią ir atsakingą visuomenę kuria laisvi individai ir valstybės misija – ginti kiekvieną pilietį, ypač silpniausius, labiausiai pažeidžiamus.“
Pašnekovo teigimu, nors sovietmečiu žmogaus teisės buvo pamintos, vėliau visuomenė sugebėjo atsitiesti ir pradėjo kurti įvairias institucijas ir socialinės pagalbos mechnizmus: „Ana sistema buvo paveržusi mūsų pilietines teises, bet mes dešimt metų neblogai kūrėme įvairias pagalbos sistemas – vaikams, šeimoms, psichikos ligoniams. Šioje srityje kuriant įvairius projektus Lietuva buvo įsiveržusi taip lyderių ir pas mus mokytis atvykdavo žmonės iš kaimyninių valstybių. Šis etapas baigėsi maždaug prieš dešimtmetį ir po Lietuvos įstojimo į ES buvo nusiraminta – įvairių pagalbos modelių veikla buvo užkonservuota, kai kurios veiklos nebevystomos, o vietoje to atsirado moralizuojanti politika, kuri įstatymais pradėjo rūšiuoti žmones, šeimas“, – kalbėjo D. Pūras.
Valstybė remia tik pavyzdingus
Anot D. Pūro, iš to, ką šiandien galima išgirsti iš politikų lūpų, susidaro vaizdas, kad valstybė pasiruošusi remti tik tuos, kurie yra lojalūs ir atitinka tam tikrus kriterijus: „Nors garsiai apie tai nekalbama įstatymuose, bet iš tam tikrų politikų praslysta panašaus pobūdžio teiginiai - apie vienišas motinas sakomas, kad jos pačios yra kaltos, jog jų vaikas neturi tėvo. Suprask, valstybė neturėtų tokių remti, nes tuomet daugiau moterų taps vienišomis motinomis. Tai labai pavojingos intencijos, be to, Lietuva prarado turėtą lyderės poziciją socialinės pagalbos srityje ir dabar iš tarptautinių organizacijų sulaukiame klausimų, kas nutiko ir kaip ilgai tęsis tokia situacija? Kur dingo tie instrumentai, kurie padėjo užtikrinti žmogaus teises? Tos priemonės, kurias kitos šalys naudoja ir jos duoda teigiamų rezultatų, Lietuvoje nėra naudojamos, bet vietoje to atradinėjamas dviratis.“
Pašnekovas patikino, kad turi omenyje Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos įstatymą ir kitus su šeimos koncepsija susijusius teisės aktus. D. Pūras teigė suprantantis, kad politikų ir visuomenės atstovų, siekiančių pakoreaguoti tam tikrus šios srities įstatymus, ketinimai dažniausiai būna geri, bet kyla klausimas, kodėl neapsimoka mokytis iš kaimyninių šalių blogų ir gerų pavyzdžių.
Pritariama globos namams, bet ne įvaikinimui
Pūro teigimu, viena liūdniausių tendencijų šalies socialinės apsaugos sektoriuje yra tai, kad problemos nesprendžiamos iš esmės: „Kaip vieną nesėkmingiausių pavyzdžių galiu paminėti institucinės globos klausimą. Tai pats neekonomiškiausias ir labiausiai žmogaus teises pažeidžiantis modelis, kur ES fondų pinigai buvo agresyviai naudojami šio modelio stiprinimui, atsisakant investuoti į alternatyvas. Nesistengiama skatinti, kad žmogus mokytųsi gyventi laisvėje – kiekvienam sunku išmokti gyventi savarankiškai, o sveikatos ar dvasinę negalią turintiems žmonėms tai padaryti dar sunkiau.“
Anot D. Pūro, vietoje pozityvių pokyčių mūsų šalyje vis dar gaji kūdikių namų tradicija, valstybinės institucijos kuria mechanizmą, kad vaikai ir toliau gyventų įstaigose ir būtų sunku paimti vaiką globoti. „Valstybės institucjos iki šiol gina ne žmogaus teisę gyventi laisvėje, o gina savo įstaigas nuo nepriklausomų stebėtojų, nevyriausybinių organizacijų. Net jei būna kuo nors besiskundžiančių žmonių, nepavyksta išaiškinti, kas įvyko, nes sistema turi puikius savisaugos mechanizmus.“
Kalbėdamas apie psichikos negalią turinčius žmones, D. Pūras pabrėžė, kad žmonės pilni įvairiausių fobijų ir dažnai visuomenėje pasigirsta nuomonių, kad tokie žmonės pavojingi, o politikai vietoje to, kad skatintų tokių žmonių integraciją ir išsklaidytų visuomenės baimes, imasi atvirkštinių veiksmų ir taip dar labiau komplikuoja situaciją.
