Ketvirtadienį Lietuvoje minimos 71-osios masinių tremimų metinės. Tai viena tragiškiausių Lietuvos istorijos datų. Per visą tremčių laikotarpį iš mūsų šalies išvežta ir gulaguose įkalinta apie 300 tūks. žmonių.
Nuo tragiškiausių įvykių praėjo 71 metai. Tačiau buvę tremtiniai sako ir šiandien prisimenantys mažiausias tų dienų smulkmenas ir net maldas, kurias tada kartojo.
„Kada jau susodino į vežimą, aš pradėjau kalbėti: palaimink, Viešpatie, kelionę, kurią pro ašarų miglas palydžiu praeitį malonią, kaip savo saulės tolimas salas, ir nežinau, kas priešais laukia – pilkos dienos ar vargai, bet neramios širdies netraukia kita šalis, nauji draugai“, – prisiminė tremtinė Marija Makuškaitė.
Buvę tremtiniai teigia, kad išvežti į Sibirą daug kartų ieškojo atsakymo, kodėl jiems teko tokia dalia, už ką buvo plėšte išplėšti iš gimtųjų namų.
„Reikėjo to tam, kad Lietuvoje būtų mažiau lietuvių. Aš jau 1942 metais įstojau į „Kęstučio“ pogrindinę organizaciją, kurios tikslas buvo kovoti prieš okupantus, mes jautėme, kad jau reikės“, – pasakoja tremtinys Juozas Leika.
Minėjime Seime parlamento vadovė pažymėjo, kad Lietuva dvejus metus iš eilės patyrė pačių skaudžiausių išgyvenimų. 1940 m. birželio 15-oji – sovietų ultimatumas, pirmosios aukos, okupacija, 1941-ųjų birželio 14-oji –masiniai trėmimai, tūkstančiai aukų.
„Daugiau nei dešimtmetį totalitarinis režimas rengė operacijas poetiškais pavadinimais – „Pavasaris“, „Bangų mūša“, „Ruduo“, kas iš tikrųjų reiškė vieną – masinius trėmimus ir tragiškus likimus tūkstančių žmonių, išplėštų iš savo gimtųjų namų, savo šeimos, savo žemės“, – kalbėjo Irena Degutienė.
„Minime ir minėsime tam, kad mes, mūsų vaikai ir mūsų anūkai niekada nepamirštumėme šio tragiško, sunkiai suvokiamo žiaurumo kupino istorijos puslapio. Jame glūdi mūsų tautos netektis“, – teigė tremtyje gimęs Seimo narys Julius Sabatauskas.
Pasak pilietiškumo mokytojo Fausto Meškuočio, lietuvių tauta įrodė visada siekianti laisvės, o dabartinė karta už ją yra atsakinga.
„Štai sakoma: blogai dabar. Bet ar mes – ne ta pati lietuvių tauta, kuri per pastaruosius 200 metų nuo Tado Kosciuškos sukilimo kas 30 metų įrodėme, kad trokštame būti laisva, gyva tauta. Taip, esam atsakingi už laisvę“, – sakė Vilniaus jėzuitų gimnazijos mokytojas Faustas Meškonis.
Seime atidaryta paroda „Po svetimu dangum“'. Fotografijos atspindi tremtinių ir kalinių kasdienybę, maitinimąsi, aprangą. Parodoje ir slapta fotografuotos trėmimo scenos.
Prisiminti ir 1952-ųjų trėmimai
Gedulo ir Vilties dienos renginiai vyksta ir kituose šalies miestuose.
Kaune skambant eilėms ir dainoms Karo muziejaus sodelyje prie Laisvės paminklo bei Nežinomo kareivio kapo tradiciškai padėta gėlių. Čia paminėtos ne tik pirmosios tremtys, bet ir 1952-ųjų 60-osios masinės tremties metinės.
Tragiškas dienas menantieji pastebi, kad tautos tragediją išgyvenusiųjų gretos kasmet vis retėja, tačiau skaudi atmintis gyva.
„Palaidotas Igarkoje mano tėvelis, ten ir aš dvejų metų buvau išvežta, netekau brolio, nepaprastai skaudu, bet iš kitos pusės labai džiaugiuosi, kad Lietuva laisva, džiaugiuosi, kad mama sulaukė ir išgirdo, kad Lietuva laisva“, – sakė Igarkiečių brolijos pimininkė Aldona Krinickienė.
„Mane [išvežė] trylikametę, mamytei buvo 60 metų, tėveliui – 70. Į gyvulinį vagoną ir ištrėmė į Šiaurės Uralą, į Komiją“, – prisiminė tremtinė Irena Runaitė-Birickienė.
Tremtyje ar lageriuose žuvusiųjų atminimas pagerbtas geležinkelio stotyje – čia padėta gėlių. Prie Lietuvos kančių memorialo Petrašiūnų kapinėse tremtinių artimieji ir bendražygiai rinkosi į susikaupimo valandėlę.
IX-ojo forto muziejuje pristatyta paroda skirta 1940–1941 metais čia, vėliau Sibiro lageriuose kalintiems politiniams kaliniams.
Kauno viešojoje bibliotekoje bus atidaryta šiai dienai skirta Antano Sadecko paroda „Mano keliai – nekeliai“. Taip pat bus rodomi dokumentiniai filmai apie tremtį ir ekspedicijas Tomsko srityje.
Reda GILYTĖ, Loreta MAČIULIENĖ